
2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Kraujo upės Žagarėje (1)
Fragmentai iš aktoriaus Jono LALO prisiminimų
Buvo 1941 metų spalio pradžia. (Levinsonas Josifas man nurodė Žagarės žydų naikinimo datą – 1941 metų spalio 2 diena.) Atsimenu, kad žaidėme mokyklos kieme, nes buvo gražus rytas. Staiga rudenišką tylą perskrodė šautuvų ir automatų tratėjimas. Minutę sustingome, o paskui, nesuprasdami, kad darosi, ėmėme blaškytis. Atsimenu mokytojos balsą: „Vaikai, vaikai, visi į klases!“ Bet niekas nebeklausė mokytojos, pasileidome kiekvienas sau, žūtbūtinai norėdami pakliūti į savo namus. Gerai atsimenu, kaip lėkiau centrine parko alėja, Naująja gatve, po to, perkirtęs Kęstučio gatvę, kiemais atsidūriau prie aukštos Kavaliauskienės tvoros. Šią kliūtį man įveikti – vienas juokas. Prišokau prie lango ir pamatęs, kas čia darosi, netekau amo: beveik visa turgavietė nuo Kazlausko vaistinės iki Trinkienės namų buvo priguldyta žydų. Kai kur žmonių tirštalynėje mačiau, kaip pakyla ranka, galva, ir vėl nusileidžia. Šaltakraujiškai ir ramiai paėję tos vietos link, baudėjai paleisdavo šūvį, ir vėl viskas, kaip nebyliam filme, apmirė. Atrodė, kad hipnotiška mirties baimė taip sukaustė žmones, kad su jais galėjai daryti ką tinkamas.
Gerokai prieš taip vadinamą žydų akciją jutome kažką negera – girdėjome miestiečių kalbas, matėme vokiečių suaktyvėjim¹; laukėme, kad kažkas turi atsitikti. Gyvenau tuomet Onos Kavaliauskienės bute prie Kazlausko vaistinės, pačiame miesto centre. Greta buvo didelis mūrinis Kvicienės namas, kuriame prieš karą buvo viešbutis. Kieme stovėjo stadala (vežiminė), kuri buvo paversta kastuvų sandėliu. Popiečiais matydavome, kaip grįžta dulkini ir pavargę žydai, nešini gerai nušveistais, blizgančiais kastuvais – matyt, kad dirbta buvo ne juokais.
Mažame miestelyje paslapčių nėra, tiesa greitai paaiškėja. Taip ir ši paslaptis buvo jau vakare žinoma – kad kasamos prie Latvijos sienos duobės žydams šaudyti
Parinko Leopoldas ROZGA
Daugiau šeštadienio, rugpjūčio 22 d. VIENYBĖJE.