Atkeiskite nusidėjėliams, atleiskite
Sveikinu savo miestą su gimtadieniu. Myliu jį. Viskas, ką gavau ir ką atidaviau, yra čia. Jei kas paprašytų išskirtinių prisiminimų – nežinočiau, ką pasakoti. Gyvenu… nuo gimimo iki dabar, vadinasi, kiekviena diena yra prisiminimai. Ar kada norėjau gyventi kitur – didmiestyje, ar gailėjausi likusi čia? Ne ir dar kartą ne. Anksčiau nesupratau, gal tiksliau – negalėjau apibrėžti įsikūrimo Naujojoje Akmenėje priežasties. Jau žinau, kodėl. Kai studentaudama lankydavausi kurso draugų namuose arba nuomojamuose butuose, dažno jų gyvenimo sąlygos versdavo krūpčioti. Vienas gyveno pusrūsyje prie Aušros vartų, kita šeimyniniame bendrabutyje, kur puodus ant bendros viryklės „tikrino“ kas netingi. Tuo tarpu Naujojoje Akmenėje visi turėjome butus. Suprantu, kad anuomet bauginusios tokios mintys kvailokos, nes pavargę dešimtmetį, visi buvę ir Vilniuje likę kurso draugai įsigijo butus, namus, sodybas. Šiandien, kai einu savojo miesto šaligatviais, sveikinuosi su šimtais sutiktųjų. Visi mes pažįstami.
Miesto gimtadienis mažai ką bendro turi su rašinio „vinimi“ – krikščionišku atlaidumu. Nors nepaneigsi, kad atlaidumas labai svarbu ir Naujojoje Akmenėje, juk mes žmonės – kasdien klystantys, teisiantys, kaltinantys vieni kitus. Ir atleidžiantys.
Daugiau Romos Jonikienės pamąstymų šeštadienio, rugpjūčio 17 d. VIENYBĖJE.