Dainavimo savanoris

Girdėjau daug istorijų su puikiu tęsiniu, kurių pradžia būdavo: „nenorėjau, bet tėvai nuvedė mokytis muzikos, paskui patiko“, ar kažkaip panašiai. Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos abiturientui Aurimui POCIUI tokia istorijos pradžia netinka. Jis didžiuojasi ir džiaugiasi galimybe dainuoti, mokytis šio sunkaus meno, nes kiek save atsimena mažą – visada, netgi neprašomas, dainavo. Dainuojantis vaikas – mums mažas stebuklas. Kai ateina laikas rinktis, kur pasukti, menai nebeatrodo tokie patrauklūs, nes susirūpiname duona kasdienine. Bet Aurimas, ir ant pasirinkimo slenksčio užlipęs, liko dainavimo savanoriu.

Nepaaiškinamu būdu visur spėjantis, repetuojantis, į mokslą ranka nenumojęs, aktyvus įvairiausiose veiklose, dalyvaujantis konkursuose, „Dainų dainelės“ laureatas dėlioja ateities planą. Jis veda į Jungtinę Karalystę, ten vaikinas norėtų studijuoti vokalą.  Jei tokiai svajonei kas sutrukdytų – tuomet rinktųsi studijuoti  dainavimo pedagogiką Lietuvoje. Kalbėdamiesi su Aurimu profesijų netikslinome, ateities  pasirinkimui daug pavadinimų, svarbu – kryptis aiški. Dainuoti.  „Pamenu save dar vaiką, kai kartu su teta dainuodavau. Ji bažnyčios chore dainavo, mane kartu pasiimdavo. Visur aplinkui mane buvo muzika ir dainos skambėjo. Per šventes „plėšdavau“ dainas net neprašomas.

Daugiau Romos Jonikienės rašinyje šeštadienio, spalio 20 d. „Vienybėje“.