Daukanto suolas sugrįžo į savo namus

Papilė ir Žagarė – vienas nuo kito netoli esantys miesteliai, tarpusavyje susieti istorinių įvykių ir asmenybių. Vienas jų – kunigas Ignotas Vaišvila, nuo 1847 m. – Papilės parapinės bažnyčios administratorius, atlikęs visas klebono pareigas, tačiau juo paskirtas nebuvo (oficialiai šias pareigas atliko sergantis kun. Vincentas Raškevičius). I. Vaišvila prie bažnyčios šventoriaus pasistatydino namus, kuriuose 1861–1864 m. gyveno ir Simonas Daukantas. Šiuo metu juose S. Daukanto memorialinis muziejus. Pasakojimas apie S. Daukanto gyvenimą Papilėje būtų atskira tema, šiuokart mums yra svarbesnis kun. I. Vaišvila, išsaugojęs suolą, ant kurio Papilėje miegojo S. Daukantas. Galimas dalykas šį suolą jis pats ir pasigamino, nes mėgo ir mokėjo staliaus darbų. I. Vaišvila 1863 m. kovo 30 d. iš sakyklos perskaitė sukilėlių manifestą, už tai buvo suimtas ir kalintas Šiauliuose. Istoriko Vytauto Merkio duomenimis, vyskupo M. Valančiaus laidavimu jis buvo išteisintas ir apie 1864 m. spalio 30 d. sugrįžo į Papilę. Sugrįžo laiku, nes 1864 m. gruodžio 6 d. S. Daukantas mirė ir I. Vaišvila jį palaidojo Papilės kalnelyje (piliakalnyje), ant jo kapo pastatęs skubotai nukaltą akmeninį paminklėlį su pavarde ir mirties data. 1866 m. I Vaišvila buvo perkeltas i gretimą parapiją Joniškio ir Naujosios Žagarės altaristu. Čia jis išbuvo iki 1885 m., iki kol buvo paskirtas Luokės parapijos Ūbiškės (Telšių r.) filijalistu. Pasak šaltinių, jis buvo rimtas, tvarkingas, ūkiškas žmogus, negirtuokliavo, neuliavojo. Toks žmogus galėjo branginti Daukanto suolą ir jį atsivežti į Žagarę. Būtent dėl šio suolo rugpjūčio 23 dieną (antradienį) su Papilės S. Daukanto memorialinio muziejaus vedėja Elena Sakale ir skubėjome į Žagarę.

Istorikės Vidos GIRININKIENĖS rašinys – antradienio numeryje.