Gerų žmonių apsupta

Naujoji  Akmenė Elvyrai ir Viktorui SIMONAVIČIAMS  namais ilgiems dešimtmečiams tapo 1960 metų vasarą.  Juodu čia atvažiavo iš Joniškio rajono. Žinojo apie cemento gamyklą, turėjo draugų, o anuo metu  žmonės ypatingų patogumų nesitikėjo, buvo pratę prie nelengvo gyvenimo. Elvyra Joniškio rajone dirbo mokytoja ir neakivaizdžiai studijavo. Persikraustę į  Naująją  Akmenę nusipirko pradėtą statyti namą, buvo įrengtas tik sandėliukas. Juodu metus sandėliuke gyveno ir plytą prie plytos lipdė namą. „Ar vargome taip gyvendami? Ne. Tuomet žmonės gyveno paprastai, retas namuose bent dalį patogumų turėjo. Buvome kaip visi, o jaunystėje nėra nieko neįveikiamo,“- optimistiniais prisiminimais dalijosi Elvyra. Ji gavo mokytojos pareigas Vėlaičių mokykloje, tad kasdien keletą kilometrų pirmyn ir atgal pėdindavo. Kai keliai labai pabjurdavo  ir žiemą, vyras motociklu paveždavo. Pėsčiomis skubėti nebereikėjo,  kai įsidarbino pačioje seniausioje rajono centro mokykloje pradinių klasių mokytoja. Čia susidraugavo su kolegėmis taip artimai, kad ir šiandien jaučia jų pagalbą. Ona Girdvainienė, Jadvyga Šaškauskienė – Elvyros draugės iš  darbo metų. „Per ilgą gyvenimą daug draugų išėjo amžinybėn, daug metų ir mano vyras tenai, o mes laikomės, džiaugiamės gyvenimu. Ne anų laikų ilgimės, o jaunystės, kai net gyvenimas sandėliuke nebuvo sunkus. Šiandien turime viską – namuose  patogumai, parduotuvių lentynos lūžta, jei ko prireikia, gali valdžios pagalbos paprašyti.  Dejonės nieko nepakeis, o dejuojame todėl, kad jaunystė išėjo ir jėgos apleidžia,“- apie gyvenimą kalba Elvyra.

Ji linksmai pasakoja istoriją apie  draugės tiesiamą pagalbos ranką. Vieną ankstyvą rytą girdi į duris beldžiant. „Kol išsiritau iš lovos, kol nuėjau prie durų, teko šūktelėti: „nenueikite, jau ateinu!“ Žiūriu mano draugė Augenija stovi. Klausiu, ko tokia ankstyva? Sako, anksti kėliausi, nusikasiau takus, kaimynams nukasiau. Ir pas tave atėjau – irgi nukasiau. Taip ir gyvenu. Pačių geriausių draugų apsupta,“- pasakojo Elvyra.

Simonavičienė dar kurį laiką dirbo pradinių klasių mokytoja 1 – ojoje vidurinėje mokykloje. Ir po septyniolikos mokytojavimo metų buvo paskirta vieno iš pirmųjų vaikų darželių „Ąžuoliukas“ (Naujojoje Akmenėje) vedėja. „Dirbau su nuostabiais žmonėmis. Atvirai sakant, vadovauti sutikau todėl, kad moterys labai prašė. Ir tikrai – kolektyvas man padėjo daug. Per visą vadovavimo laiką tik vieną darbuotoją dėl girtuokliavimo iš darbo atleidau. Su dešimtimis kitų kolegų ilgus dešimtmečius bendravome ir tebebendraujame. Dirbau tuo laiku, kai vieta darželyje buvo aukso vertės. O darželis priklausė cemento gamyklai. Manęs prašydavo „surasti“ vietą vaikui… aš valdžios to paties prašydavau. Vėliau vietoje „Ąžuoliuko“ Žalgirio gatvėje iškilo daugiaaukštis namas. Aš įsidarbinau specialiste kitame darželyje. Kurį laiką dirbau cemento gamyklos komunaliniame ūkyje”, – apie ilgus darbo dešimtmečius pasakojo pašnekovė. Mačiau, kad jai malonu prisiminti kolegas, gyvenimą, kai diena vijo dieną… Elvyra laikosi teisingos filosofijos: visi žmonės geri, jei pats esi geras. Kas vakarą Elvyra atsiliepia į keliolika skambučių. Ko klausia? Klausia, gal liūdna – užsuks pavakaroti. „Jei savaitę kokio pažįstamo nematyčiau ar nepaskambintų, jau neramu būtų,“- pasakojo  Elvyra. Širdį glosto aštuoniasdešimt penkerių slenkstį perkopusios šaunios moters optimizmas ir požiūris į žmones, bendravimą, draugystę.

Roma JONIKIENĖ

„Vienybės“ sausio 25 d. numeris