Į Amazonę pas indėnus (5)

Bet kuris metų laikas tinka kelionėms. Bet yra kraštų, į kuriuos nukeliauti reikia ryžto ir … nutrūktgalviškumo. Nes ten ne tik įdomu, bet ir pavojinga. Naujojoje Akmenėje gimęs ir augęs, mokyklą baigęs kraštietis Gytis JUODPUSIS gyvena ir dirba Vilniuje. Kartu su keletu draugų Gytis prieš gerą dešimtmetį nukeliavo į Amazonės džiungles, ieškojo su išoriniu pasauliu mažai kontaktų turinčios genties. Didelė sėkmė, kad keliautojas rašė dienoraštį. „Vienybei“ leista pasinaudoti dienoraščio puslapiais.

Ramūnas ŽIMANTAS

Sausio 11 diena

Kaimelis ruošiasi bananų sunokimo šventei, kurios metu bus atliktas ypatingas ritualas –  iškasti septynių prieš keletą metų mirusių žmonių palaikai. Palaikai bus sudeginti, sutrinti ir giminės vyrai juos suvalgys su bananų gėrimu-koše. Sudeginti palaikus yra labai svarbu, nes nesudegintų žmonių vėlės nepatenka į mėnulyje esantį indėnišką rojų ir klajoja aplink kaimelį. Tai retas paprotys, nedaugeliui yra tekę matyti šį endokanibalistinį paprotį. Labai norime pamatyti šią ceremoniją, kaip ir pamatyti šabono – atokiausiose vietose išlikusį pirmykštį bendruomeninį namą. Yra labai tikėtina, kad endokanibalistinis palaikų suvalgymo paprotys išliks ir po dešimties metų, bet labai nedidelė tikimybė, kad po dešimtmečio kur nors išliks šabono. Manau, esame vieni paskutiniųjų, turinčių realią galimybę pamatyti šabono.

Kaimelyje sutinkame labai keistą žmogų, mums ne iškarto pavyksta suprasti, vyras jis ar moteris. Žmogus dėvi vyriškus drabužius, tačiau nešioja akivaizdžiai moteriškus papuošalus ir kūdikį. Paprastai pas janomamus vaikus prižiūri tik moterys. Žmogus turi kapitano rangą. Labai keista situacija, kurios taip ir neišsiaiškinome. Tikėtina, kad šio žmogaus keistumas ir nulėmė tai, kad jis tapo kaimelio kapitano. Indėnų vaikai atsineša prijaukintą vietinio šerno jauniklį. Žaidžia su juo kaip su šunim. Aš jį pavadinau „paršiuku“, vaikams labai patiko, buvo labai juokinga. Tik jie negali ištarti žodžio „paršiukas“, sako „parašiukas“. Taip janomamo kalboje atsirado pirmas lietuviškas žodis.

Išplaukiame į Ukušivetiteri kaimelį, kuriame planuojame nakvoti. Pasitinka vietiniai. Vienas vyras atrodo ypač įspūdingai – jis dėvi klubų raištį, kūnas išmargintas ornamentais ir išdažytas augaliniais dažais, rankose vyras laiko įspūdingą kirvį. Beje, reikia pažymėti, kad kirvis nėra šioms vietovėms būdingas įrankis, jį čia atvežė baltieji.

Mano kolegos sutaria miegoti kaimo trobelėje kartu su vietinių indėnų šeima…

Visas G. Juodpusio rašinys rugsėjo 16 d. numeryje