Kai siaučia uraganas, nepūsi prieš

Kalbėjausi su keliais rajono tautodailininkais meno kūrėjais, nes šis metas jiems labai sunkus. Ypač tiems, kurie gyvena iš kūrybos. Kurti „į sandėlį“, vadinasi, neužsidirbti duonai. Kraštietė odininkė, ypatingai dailių papuošalų, paveikslų iš odos, dekoratyviųjų interjero detalių kūrėja Darija Vaičiuvienė pasakė: „Dabar mes esame bejėgiai. Kai lauke siaučia uraganas, neini į kiemą ir nepūti prieš jį. Nes turi sveiko proto ir supranti, kad tai reikia išgyventi.”

Paklausta, kaip apibūdintų šį laiką, kai lyg ir galėtum kurti, tačiau nėra kur realizuoti kūrybos vaisių, D. Vaičiuvienė nesidangstė optimizmo žodžiais. Sakė, kad blogas laikas, kurio jokiame scenarijuje nenumatysi. „Tokios kūrybos rūšies, kaip mano, rezultatas – mugės, parodos, vieši pristatymai, po kurių gaunu užsakymų. Vedu seminarus. Visa veikla vieša, kai dalyviai patys svarbiausi. Nebėra nė vienos iš šių veiklų. Kūriniai išvežioti po parodas Europoje, Lietuvoje, tačiau viskas uždaryta,“- atviravo menininkė. Kalbėjomės, kad menininkams, kuriems kūryba yra kaip pašaukimas ar papildoma veikla, o turi jie oficialų darbą, šis laikas lengvesnis. Kiek lengviau ir pensiją užsidirbusiems, nes turi pajamų, nors ir kuklių. Vien iš kūrybos gyvenusiems dabar liūdnokas metas.

Sukaustyti karantino, įvesto dėl pavojingos ligos, esame linkę filosofuoti, nes tai geriausiai paaiškina blogus dalykus. Menininkė D. Vaičiuvienė pasidalijo mintimi, kad kiekviena karta patiria ką nors baisaus. Kur kas baisiau yra karas, o mums ant galvų bombos nekrenta.

Romos Jonikienės rašinys šeštadienio, balandžio 25 d., VIENYBĖJE.