Kesių  Alkos  kalnas

Kiek pavažiavę  už vietovės dabar vadinamos  Agluonų  kaimu, pasukę dešinėn ir kiek pavažiavę pasiektumėte  Kesių kaimą. Eidami toliau Vadaksties arba Agluonos  upės krantu prieitumėte šių upių santakoje didelių ir mažesnių akmenų nusėtą  kalnelį. Tai Vienuolyno vardą turintis kalnas. Į rytus nuo Vienuolyno kalno, kur dabar didžiulė dauba, buvo nedidelė apvali kalvelė iš visų pusių apsupta luomos. Tai Alkos kalnas, 1972 m. nukastas žvyrui.  Pasakojama, kad senovėje ant  to kalnelio buvusi žinyčia, šventykla. Kiek žemiau žmonės matydavo akmenų vainiką. Pagal senovės pasakojimus Vienuolyno kalne gyvenusi mergaitė Agluona, kuri tame akmenų rate-aukure visą amžių kūrenusi aukų ugnį…Galima manyti, jog Vienuolyno kalno vardas siejasi su jame gyvenusiomis žynėmis, kurios rūpinosi Alkos kalno šventviete. Vieną iš šių kalnų žmonės dar vadindavę Raudonuoju kalnu, pasakodavo jame buvus koplyčią, dvarą, kurio dar pamatai likę…  Alkos kalnelyje, pasakojama, buvusi bažnyčia, kuri užgriuvusi… Alkos vardas dabar mažai kam besuprantamas, tai šventkalnio, aukų kalno įvardijimas. Lietuva tiesiog nusėta tokio vardo kalneliais. Kesių švenkalnis  yra unikalus per pasakojimą apie žynę Agluoną. Agluona – latviškas vietovardis, lietuviškai reiškiantis Eglę. Nėra lietuvio negirdėjusio mito apie Eglę –žalčių karalienę”… Tai Kesių  šventvietės legendose  vėl sutinkame šio mito atsikartojimą.

Daugiau Egidijaus Jaramino rašinyje šeštadienio rugsėjo 7 d.,   „VIENYBĖJE“.