Klasės draugas vienuolis Juris

Liaudies išmintis turi begalę patarlių ir posakių apie tai, kaip likimas, metai keičia žmones, kokie jie yra skirtingi.  Tačiau viena yra juos girdėti, o visai kas kita- su tuo susidurti. Pokalbis su gal dešimt metų nematytu klasės draugu Jurijumi Šavlinskiu tarsi įprasmino „kiekvienas – savo likimo kalvis“ posakį – bičiulis prieš beveik dvejus metus Ispanijos karališkajame Santa Maria de Poblet ordino vienuolyne davė Amžinuosius įžadus.

 Iki krikšto

Logiškas klausimas sutikus seniai nematytą bičiulį, sužinojus, kas jis yra: „Kaip apsisprendei?“, Jurijui sukėlė šypseną. Esą to jo klausiama nuolat. Net Ispanijos karalius, kurio protėviai ilsisi vienuolyno rūsiuose, to teiravosi. Įdomu tai, kad iš 25 dabar vienuolyne esančių brolių, būtent akmeniškis yra vienintelis tikras užsienietis, nes atvykėlių iš Bolivijos ir Kolumbijos – šių dviejų šalių brobliai taip pat priklauso vienuolių ordinui – ispanai užsieniečiais nelaiko – esą, jie juk taip pat ispanakalbiai.

Virsmo vienuoliu istorija apima beveik du dešimtmečius, nors tas kelias, paties pašnekovo vertinimu, jam buvo nutiestas vos gimus – per įvairiausius išbandymus. Tiesa, paklaustas, ar turėdamas dabartines žinias, gyvenimo patirtį, elgtųsi kitaip, jei kas grąžintų atgal į mokyklos suolą, Jurijus susimąsto – viena vertus, atrodo, jog tai, kas ir kaip nutiko buvo verta ir planuota, kita vertus sutinka, kad daugelyje situacijų būtų atlaidesnis, ramesnis, vengtų blogų įpročių, poelgių.

Mokykloje nebuvo pirmūnas, baigęs devintą klasė, iškeliavo „studijuoti“ į Viekšnių profesinę mokyklą. Deja, joje mokslai taip pat nebuvo pirmoje vietoje, todėl profesionalaus vairuotojo specialybę įgijo Švenčionėlių mokykloje. Išbandė keletą darbų. Paskutinė gimtinėje buvo „Akmenės cemento“ įmonė…

Visas Ramūno ŽIMANTO rašinys lapkričio 13 d. numeryje

 Nuotraukos –  J. Šavlinskio bei J. Vapsvos