Lazdynų Pelėdos gyvenimo ir kūrybos vitališkumas (2)

Greitai vėl pakvies į Paragius Klojimo teatro festivalis, vėl žmonės vaikščios po senąjį parką, tad pažintį su Lazdynų Pelėda atnaujina spausdinamas tekstas.
Gyvastingumą, slopinamą nesėkmingų vedybų, kompensuoja, papildo, būtent, kūryba. Suveda su žmogumi, o paskui ir stiprina jo netekus. Kai moteris vieno kurio netenka, lūžta, sensta. ,,Praeities šmėklų“ Juzefa ,,eidama pasivaikščioti, visada nešdavosi skėtį apsisaugoti nuo saulės spindulių. Buvo dar jauna, bet iš veido bruožų ir iš liūdno gilaus žvilgsnio galėjai suprasti, kad turėjo sunkių išgyvenimų. Palaužto žmogaus ramybė veide ir mintys, sukauptos vien savo šeimai, darė ją panašią į daugelį to laiko moterų, pavyzdingai išauklėtų, kuklių ir pamaldžių, bet neturinčių platesnio akiračio“ (3, 222). Ji ,,sąžiningai ėjo motinos ir žmonos pareigas, išdidi ir garbinga – tokia turėjo būti pono Janausko žmona. Bet tai buvo tik vergiškas pasidavimas savo likimui“ (3, 225).
Juzefa yra seserų rašytojų senelė, bet vaikaitė pasakotojos balsu jau tuo nesitenkina, objektyviai iš šono sprendžia ir parašo ištartį: ,,Daug metų išgyveno stengdamasi kuo mažiau galvoti… Ksaverui nesijautė kalta …dabar nubudo sąžinė“ (po staigios vyro mirties). Moters vidinis balsas primena gražias vyro pastangas, kad būtų laiminga. Visažinės pasakotojos balsas nesverdamas kalčių kalba apie abiejų šeimos narių būtinybę darbuotis drauge, t. y. stengtis, kad abiem būtų gerai. Šviesiausias jaunųjų Janauskų epizodas yra gyvenimas Miunchene: išsivadavę iš žemdirbiškų pareigų atsiveria tam, ką moka geriausiai: Erazmas tapo, Karolina siuvinėja, pozuoja, užima dailininką lankančius draugus…

Visas rašinys rugpjūčio 5 d. numeryje

Rita RINGIENĖ

Nuotraukose Marija ir Sofija Ivanauskaitės