Likimo vingiai: organų donorystės noras, nenumatant konkrečios datos
Akmenės rajono savivaldybės mero pavaduotoja maždaug trejus metus dirbusi Sigutė Meškytė staiga mirė 2010 — aisiais. Tik dabar šių eilučių autorius ryžosi viešai pateikti jautrią istoriją, kurią anuo metu valdininkę pažinojusiųjų dauguma ir kiti akmeniškiai buvo girdėję, o namiškiai vis atsakydavo: ne dabar. Mat faktas neįprastas, kad ji tapo organų donore. Tokį norą Sigutė išreiškė tuo metu, kai nesiskundė sveikata. O galiausiai padėjo likusiems gyviesiems tęsti kovą už savo gyvenimus. Netikėti likimo vingiai yra priežastis prisiminti Sigutę. Kuomet pagal kol kas gyvas tradicijas geradarių pasirinkimai viešai neaptarinėjami. Kai pagal įstatymus be gydytojų niekas nežino, kam persodinamas donoro organas, o su juo gyvenantis nesužino, iš ko gautas.
Nelaimė įspėjo, o paskui smogė staiga
2010 metų rugpjūčio antrajį savaitgalį S. Meškyte dalyvavo tuomet veikusios partijos narių sąskrydyje Telšių rajone. su akmeniškiais partiečiais, kurių skyriui vadovavo.
….Pastangos išgelbėti – beviltiškos
Šiauliuose gydytojai diagnozavo kraujo išsiliejimą į smegenis. Nusprendė reanimobiliu vežti ligonę į Kauno klinikas. Ten iš anksto nuspręsta atlikti operaciją. Neurochirurgai jau laukė operacinėje. Namiškiai laukė prie operacinės viltingos žinios kokias penkias valandas. Bet išgirdo priešingai.
…Artimieji apsisprendė akimirksniu, prisiminę Sigutės tartus žodžius: “Norėčiau būti donoru”. Sakyta tuo metu, kai viešojoje erdvėje plito kvietimai įsigyti organų donoro kortelę.
Statistiška realybė ir kodėl tokia
Specialistai aiškina: sutikimą donorystei po savo mirties pastaruoju metu dažniausiai pasirašo 18 – 30 metų jaunimas, o dėl mirusiojo organų padovanojimo donorystei gydytojai reanimatologai dažniausiai kreipiasi į vyresniojo amžiaus žmones – mirusiųjų sutuoktinius arba į tėvus, kai mirusysis neturi sutuoktinio ar pilnamečių vaikų – kaip to reikalauja teisės aktai. Būtent vyresniųjų požiūris į organų donorystę nėra toks palankus, kaip jaunimo.
Tikėtini pasikeitimai, kai dėl mirusių artimųjų organų dovanojimo donorystei gydytojai reanimatologai kalbės su dabartiniais dvidešimtmečiais, trisdešimtmečiais. Nacionalinio transplantacijos biuro vyriausioji specialistė koordinatorė M, Kapitančukė įžvelgia ir jau dabar gerėjančią situaciją: “Dirbdama trečius metai pastebiu, kad artimieji dažniau sutinka, negu nesutinka atiduoti organus transplantacijai. Tad daugiau susidaro tokių procesų, negu nutraukiamų dėl artimųjų sprendimų”.
Visa Vytauto RUŠKIO publikacija šeštadienio rugsėjo 12 d. VIENYBĖJE.