Pabėgimo  istorija

(Spausdiname žurnalistės iš Ukrainos, dabar gyvenančios Naujojoje Akmenėje, pasakojimą, koks buvo Komaščenkų šeimos kelias iš karo į taiką)

Tikra tiesa, kad Ukraina yra didelė šalis, tačiau visa ji karo apimta. Visur  kaukia sirenos ir skrieja nedraugiško kaimyno raketos. Ir tai yra tiesa.  Baisi XXI amžiaus tiesa. Istorija, kuri privers susimąstyti apie daugelį dalykų ir po kurios labiau nei bet kada įvertinsite gyvenimą. Ukrainietė Jekaterina KOMAŠČENKO  su vaikais – dukra Nadežda  ir vyresniuoju sūnumi Artiomu – atvyko į Lietuvą, į ramų, tylų ir gražų Naujosios Akmenės miestą. Laimei, jos vyras Timofėjus čia dirbo jau seniai, todėl buvo lengviau apsispręsti…

Iš Jekaterinos Komaščenko  žodžių istorija yra tokia:  „Nerimas. Sprogimai. Buvo siaubinga ir baisu. Prasidėjus karui, pasiėmiau vaikus ir persikėliau į savo tėvų namus, kad galėčiau būti su jais, nes  mes kilę iš Zaporožės.  Ten  sirenos buvo mažiau girdimos, bet man visada atrodė, kad viskas aplinkui kaukia. Šie garsai persekiojo dieną ir naktį. Eidavau miegoti 2 valandą ryto,  ir atsibusdavau 4 valandą apimta panikos, bėgdavau žadinti mamos, kad ji suspėtų pasislėpti.  Slėptuvė buvo netoli mano tėvų namų,  baisiai drėgna, tamsu, šalta ir baugu. Po kurio laiko nusprendėme išvykti iš šalies, nes pasilikti  nesaugu. Tačiau neįmanoma laiku nuvykti į traukinių stotį, nes viešasis transportas nereguliarus, o kai kuriomis dienomis jo išvis nebuvo. Laukėme, kol tėtis grįš iš darbo (jis dirbo 24 valandų pamainoje) ir paveš mus automobiliu.

Ksenijos ROHACHOVOS užrašytas pasakojimas – balandžio 27 dienos laikraštyje.