Papilės tiltų istorijos (2)

Sugriovus tiltą, Papilės krašto žmonės patyrė daugybę nepatogumų. Kairiojo kranto gyventojai su miesteliu susisiekdavo  per malūno pylimą arba valtimis. O ką daryti , jei reikia važiuoti arklių traukiamais raitais. Nebuvo seklesnės vietos, trukdė reljefas – Krantai buvo statūs, kalvoti. Problemą spręsti ėmėsi piliakalnio papėdėje gyvenęs Feliksas Urbonas, sugalvojęs pastatyti plaustą. Plaustas, talkinant Griežių kaimo gyventojui Vladui Griciui buvo suręstas. Juo galėjo plukdyti ne tik žmones, bet ir arklių vežimus. Porą kartų su mama esu kėlęsis tuo plaustu per Ventą. Per upę buvo pertemptas lynas, jo pagalba plaustas judėjo į kitą krantą. Medine rankena F.Urbonas vairavo plaustą reikiama kryptimi.  Tos technologijos nesupratau tada, dar buvau per mažas.   Plausto kapitonas F. Urbonas turėjo „styvą“ koją, per kelią ji nesilankstė. Po kažkada patirtos traumos dėdės Felikso neįgalumas  jam netrukdė susidoroti su plaustininko pareigomis. Įsiminė vienas plausto istorijos nuotykis. Pokaryje mano tėvas dirbo „Zagotzerna“ (grūdų paruošų) kontoros buhalteriu, tarnybos reikalais reikėdavo važiuoti į Vilnių. Eilinį kartą grįžęs iš sostinės  traukiniu prisistatė prie perkėlos.  Buvo vėlyvas metas, tamsu.

Nors keltas keldavo per upę tik šiltu laiku iki užšąlant, bet buvo naudingas Papilės gyventojams, tad pelnytai užsitarnavo vietą Papilės tiktų istorijoje. Gaila, kad išlikusiose nuotraukose nėra datų nei smulkesnės informacijos.

Daugiau Igorio Jaroševo rašinyje šeštadienio rugsėjo 4 d. VIENYBĖJE.