Pasaulio kultūros kloduose

 

Ateis laikas ir aš apsigyvensiu baltame debesėlyje

Arba nepaprastai Aukšto Kalno rytiniame šlaite,

Pilname lėtai vaikštančių gėlių žiedų

Ir manęs laukiančių anksčiau iškeliavusių bičiulių…

(Paulius Normantas)

 

Apkeliavęs daugybę įdomių pasaulio kraštų, svajojęs pelenų žiupsneliu pabirti viršum Himalajų kalnų, keliautojas, fotografas, rašytojas Paulius Romualdas Normantas vis dėlto sugrįžo į gimtąjį Papilės kraštą. Papilės  piliakalnis tapo jo paskutiniu ir amžinuoju Everestu…

 

„Gimtąją kalbą valgau kaip duoną“

Gimęs 1948 metais Kalniškių kaime, mokytojų šeimoje, Paulius Normantas išėjo į platųjį kelią  ir tapo pasaulio žmogumi. Tačiau jis  nuolat sugrįždavo į gimtąjį  Papilės kraštą: „Į Lietuvą  grąžina protėvių kapai Žemaitijoje ir pati gražiausia kalba pasaulyje. Gimtąją kalbą valgau kaip duoną, geriu kaip deguonį. Jei negirdėčiau lietuviškos kalbos, būtų didžiulė  nelaimė. Į Rytus traukia Buda, jo kraštai, žmonės. Aš esu katalikas, tačiau budizmui dirbu jau daug metų. Ne kartą esu sakęs, kad nuotraukos, kurias padarau, yra ne tik mano nuopelnas, bet ir ten gyvenančių dvasių, dvaselių surežisuotos kompozicijos ir situacijos“..

Paulius Rytų kultūra ir fotografija susidomėjo studijų metais. Pirmiausiai išvaikščiojo Sachaliną,  Jakutską, o „ devintojo dešimtmečio pabaigoje nuosekliai ėmiau derinti du savo pomėgius – fotografavimą ir keliones. 1990 metais Vengrijoje pasirodė pirmoji mano fotografijų knyga, kurioje įamžintos finougrų tautos. Po kelerių metų vėl leidausi į Tolimuosius Rytus, fotografavau Kurilų salų gyventojus, taip pat Taimyro pusiasalio samodų tautas – encus, nencus ir nganasanus. Sukaupiau nemažą medžiagos eidamas lietuvių tremtinių keliais. Įdomiausia man buvo būtent samodai – pirmieji Lietuvos tremtiniams iš baržų išmestiems ant ledo davę žuvies ar duonos gabalą,“- dalijosi prisiminimais Paulius…

Visas rašinys vasario 2 d. numeryje

Julija SEJAVIČIENĖ

Autorės nuotraukose Paulius Normantas ir sūnus