Pažįstu didvyrių. Jų daug

Kuo daugiau gyvenimas dovanoja patirties, tuo sunkiau apibrėžti poelgius – priskirti juos gerajai žmogaus pusei ar blogajai. Tampi filosofu ir imi išvedžioti pateisinimus arba atvirkščiai – randi argumentų pasmerkimui. Artėja, ko gero, pokario kartoms baisiausių įvykių metinės – Sausio 13 – oji, išmėginusi moralę milijonų mūsų šalies piliečių. Anuomet buvome be politinių atspalvių: už laisvę, arba už rusišką vergiją. Taškas. Visi, kas mėgino siūlyti taikų paklusnumą ir ragino tartis su sovietais, paskui patys ieškojo arba kūrė partijas, kad tik ateitų į valdžią. Reikėtų kruopštaus mokslinio tyrimo, kad sužiūrėtų anų dienų ir šiandieninių politikų „migraciją“. O perbėgėlių  kaita buvo didelė… Tiek to, ant slenksčio stovi nauja karta, kuri pasimokys (turime vilties) iš mūsų kartos klaidų.

Ar anuomet buvo didvyrių – be tų, kurie žuvo ir kurių gedima? Prieš trisdešimt metų apie didvyrius nekalbėjome. Būta Parlamento ir televizijos bokšto gynėjų pasakojimuose epizodų, kai teko žiūrėti į kareivio laikomo automato vamzdį, vienas ventiškis yra pasakojęs, kaip jaunas kareivis jam smogė į krūtinę taip, kad užtraukė žadą. Vyras labai supyko, nes jo kumščiai, kaip vaiko galva, ir pats gebėjo bet kam trinktelėti. „Atsipeikėjęs norėjau tą neužaugą į žemę sumūryti, bet kartu buvę žmonės neleido. Ir jie buvo teisūs, juk visus mus galėjo iššaudyti“, – išvadas padarė kraštietis.  Šiandieniniu matu matuoju, kad didvyrių Lietuvoje yra šimtai tūkstančių, visi, kas kokiu nors būdu prisidėjo prie laisvės – didvyriai. Karšta arbata, sumuštiniai gynėjams, mitingai, atviras žodis – anuomet reikalavo drąsos, juk negalėjome žinoti, kaip viskas baigsis. Šiandieniniu matu matuoju įvairių įstaigų, mokyklų, ligoninių, policijos vadovų apsisprendimą būti laisvės pusėje – tie žmonės didvyriai.

Ir kas nutiko šiandien, kai nebereikia žiūrėti į automato vamzdį, bet pačių apsisprendimu nuodijame šalį ir jos turtus vien dėl didesnio pinigo?

Daugiau Roma Jonikienė – šeštadienio, sausio 11 d., VIENYBĖJE.