
Praeitis buvo kur kas sunkesnė
Kaskart, kai rausiuosi archyve, randu nelabai tolimos, bet pakankamai nutolusios praeities įrodymų, kad gyvenome gerokai blogiau nei dabar. Ir ne vien todėl, kad maisto produktų pirkome ribotą kiekį ir už talonus, kad apie baldų spalvą galėjome tik pasvajoti, o karšto vandens būdavo tik pagal grafiką. Gyvenome kur kas prastesnėse buitinėse sąlygose, nesaugiai… o pasiskųsti nebuvo kam, nes anuomet nei įstatymai, nei valdžia nebuvo pajėgi apginti žmogaus. Ir visa tai vyko tik prieš 30 metų.
Tebus šis rašinys faktų priminimas tiems, kas šiandien keikia gyvenimo kokybę, galimybes, rūpinimąsi žmogumi. 1992 – ųjų pavasaris, toks pat laikas, kaip dabar… Prie Savivaldybės veikė administracinė komisija, kuri turėjo reaguoti į žmonių skundus. Tų metų pavasarį kasdien sulaukdavo dešimčių skundų dėl valkataujančių šunų. Ne kaimuose – iš ten skundų ateidavo mažiausiai, nes žmonės buvo pratę prie tokio gyvenimo – skundėsi miestiečiai. Šunys lakstė būriais, apkandžiodavo vaikus, vakarais iš darbo grįžtančius žmones. Priimtas sprendimas šunis gaudyti ir pagal anuomet galiojusią tvarką „kažkur padėti“.
Anų metų pavasaris buvo revoliucingas – įmonių, organizacijų darbuotojai kilo prieš vadovus, kurie niekaip neatsikratė sovietinio pomėgio viską, ką geresnio matė – tempti į namus. Kadangi visuomenei stigo visko, pradedant maistu ir baigiant tualetiniu popieriumi, žmonės akylai stebėjo prekybininkus, viršininkus ir skundė… Anuomet parduotuves itin dažnai tikrindavo kokybės inspekcija, o laikraštis aprašydavo, kur ir kokios prekės nebetinkamos naudoti, netgi pavojingos sveikatai.
Prieš tris dešimtmečius prasidėjo didysis labdaros vajus – mus „atrado“ Vokietijos Bocholto miesto maltiečiai, pagelbėjo kraštietis S. Čirpus.
Daugiau Romos Jonikienės rašinyje šeštadienio, vasario 26 d., VIENYBĖJE.