PUBLICISTIKA

Karininkai turi vesti mokytojas

Kaip gerai, kad yra muziejai, kuriuose gali įkvėpti lietuviškos dvasios, nors šiandien apie nacionalinę asmens priklausomybę reikia kalbėti atsargiai. Kaune, istorinėje Prezidentūroje, mielos išvaizdos jaunas gidas pirštu bakstelėjo į plakatą apie tarpukario Lietuvos įstatymus, saugančius lietuvybę. Tuomet griežtai drausta dirbti sekmadieniais ir per valstybines (atkreipkite dėmesį – per valstybines, o ne per religines) šventes.

Siūlyčiau tradicijas puoselėjančiai naujajai valstiečių valdžiai pasisamdyti istorikus ir išgvildenti esmines lietuvių tradicijas, tuomet naujuosius, keisčiausius per visą atkurtos nepriklausomybės laiką, siūlomus įstatymus pritaikyti prie istorijos. Lietuva labiausiai bijojo lenkų ir sulenkėjimo. Šalies šviesuoliai buvo karininkai ir…skaitykite atidžiai – panelės mokytojos. Prezidentūrai paliepus, aukštoji karininkija stebėjo pavaldinius ir primygtinai rekomendavo vesti tvirtų lietuviškų šaknų mergaites. Ypač sveikintina buvo tuoktis su penelėmis mokytojomis. Mieloji valstietiškoji valdžia, prašau tamstų taip pakoreguoti įstatymus, kad karininkai vestų mokytojas. Sužydės ne vien Naisiai, bet ir Lietuva. Ir dar. Anuomet mokytojo 400 litų alga prilygo 4 tūkstančiams dabar. Karininkų algos taip pat buvo didelės. Susiformuotų pasiturinčių žmonių visuomenė, o ne vien asocialai, pašalpininkai, prašytojai. Be abejo, algos turi būti indeksuotos (mokytojui 4 tūkstančiai). Gaila, kad muziejuje nebuvo rašto apie kompensacijas už šildymą anoje Lietuvoje. Tais laikais niekam nerūpėjo, kaip tautiečiai šildysis. Mieli lengvatų u- šildymą gavėjai, jūs esate naujovė ir klojate istorijai pamatus. Jus stebės atidžiai – ar pajėgsite išgyventi, sumokėję visus mokesčius. Stiprybės nuo rudens, o dabar nesisielokite, juk vasara ateina.

Roma JONIKIENĖ

Visas rašinys gegužės 20 d. „Vienybėje