PUBLICISTIKA
Du vaikystės epizodai
Du uniformuoti vyriškiai įėjo vidury pamokos. Mes, kaip mokykla mokė, svečių garbei atsistojome. Mokytoja mostelėjo: “sėskite“. O pati patyliukais ėmė kalbėtis su vyriškiais. Mokytoja klausė: „Ar negalima vėliau, kai pamoka pasibaigs…Aš dėl vaikų…“ „Dabar, ir jokiu būdu vėliau, vežimai laukia…“. Mokytoja tada tarė:
-Vaikai, su mumis atsisveikina Liudas ir Pranukas. Jie išvažiuoja…
Akimirka mirtinos tylos, o tada jie čiumpa skrynutes su knygomis. Kai broliukai išėjo, mokytoja paaiškino: juos išveža į tremtį… Neprisimenu, ar spontaniškai, ar mokytojos pamokyti, mes taip pat pasileidome iš klasės. Miestelyje stovėjo trys ar keturi arkliais kinkyti vežimai. Greitai suradome Liudo ir Pranuko vežimą. Jie jau buvo įsitaisę šalia tėvų, skrynutes su knygomis paguldę vežimo gale. Knygos dabar mažiausiai rūpėjo… Vadeliotojai pliaukštelėjo arkliams po botagą, ir vežimai sparčiai pajudėjo. Mes bėgome iš paskos ir mojome. Mojome Liudui ir Pranui tol, kol kelio dulkėse dingo vežimai. Į klasę sugrįžome tylūs, nieko neklausėme mokytojos, nieko nesakė ir ji mums. Buvo toks metas, kai ir vaikas, tėvų nuolat pamokomas, žinojo: geriau patylėti…
Mano vaikystės atmintis užfiksavo būtent tokį tremties fragmentą. Buvo tai 1952-ieji. Tai buvo paskutiniai lietuvių trėmimai, nes 1953-ųjų kovą mirė Stalinas ir baigėsi represijų laikai.
Tenai toli, vaikystės lange, liko ir dar vienas pokario metų epizodas. Žinia apie naktį nužudytą apylinkės pirmininką ir represinės struktūros įgaliotinį po miestelį ir jo apylinkes pasklido tarsi vėjo šuoru. Nužudytus pareigūnus laidojo iškilmingai. Į miestelio kapines atvažiavo būrys kareivių su šautuvais. Vaikai, klasių žiupsneliais pabirę po kalnelį, nieko nesuprantančiomis akimis stebėjo laidotuvių ceremoniją. Kai pasibaigė kalbos, driokstelėjo salvė šūvių. Vaikiškas kūnelis iš baimės tiesiog sulindo į kojas. Tą salvę prisimenu iki šiolei. Dabar, kai einu savo gimtojo miestelio kapinių taku, dirsteliu į paminkle iškaltas datas. Man nebuvo nė dešimties. Vadinasi, atmintis buvo didesnė už vaiko amžių…
Julija SEJAVIČIENĖ
Visas rašinys birželio 17 d. „Vienybėje“