PUBLICISTIKA

Įvykiai ir atgarsiai

Ant didelių ir galingų valstybių kelio įsikūrusi Lietuva kaip ta liepaitė vėtrų pagairėje – draskoma ir vienų, ir kitų. Sakytume, dabar, ačiū Dievui, karo ir trėmimų nėra. Bet ir Baltijos kelyje bei žvarbiomis 1991-ųjų sausio dienomis puoselėtų gerovės vilčių – vis mažiau. Šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų tą viltį apskritai prarado ir iškeliavo laimės ieškoti svetur. Regis, jog prarasta Lietuvos pilietybė – mažiausias rūpestis. Kol dar gyvi seni tėvai, kol nemokamo mokslo siekia vaikai, tol ir ryšiai su Lietuva dar nenutrūkę. Bet tolesnis likimas aiškus: išvyko kad negrįžtų.

O čia likusiems galvosūkis neblėsta: kas laukia Lietuvos, tos liepaitės vėtrų pagairėje? Net Prezidentė metiniame savo pranešime nedrįso apie tai užsiminti. Pakritikavo nepartinę ir niekam neatsakingą Vyriausybę, amžinai besikivirčijančias partijas. Ir visai ar beveik visai nieko apie užsienio politiką, už kurią pati atsakinga. Rodos, šią savaitę prasideda Europos Sąjungos derybos su Didžiąja Britanija, nusprendusia trauktis iš Europos bendrijos. Kaip tos derybos besibaigs, aišku, kad milijardai eurų Anglijos mokesčių pavidalu nebeįplauks į ES biudžetą. O nerealiai didelius atlyginimus milžiniškai Briuselio biurokratų gvardijai mokėti reikės, graikus ir kitus ne pagal kišenę įpratusius gyventi šelpti reikės. Ar nereikėtų per dienraščius ir televizijas liautis postringavus vien apie alaus „bambalius“ ar prailgintus mokslo metus ir atvirai pasitarti su dar Lietuvoje likusiais, kaip toliau gyvensime ir kiek ilgai save raminsime miglotais lūkesčiais?

Liūdna, bet reikia pripažinti, kad nuosekliai karingi Lietuvos pareiškimai sulaukia vis mažiau atgarsio pirmiausia savo gerove besirūpinančioje Europoje…

Leopoldas ROZGA

Visas rašinio tekstas trečiadienio „Vienybėje