Publicistika

Nekaltas kerštas

Yra dvi keršto rūšys…Be abejonės, tai tik mano teorija. Kerštas „iki paskutinio kraujo lašo“ labai pavojingas, ir jo imantis reikia būti arba šventuoju, arba bepročiu. Čia jau privalai laimėti, nes kitaip auka tapsi pats. Kitas kerštas yra tik lengvas flirtas – kai šiek tiek, visai nedaug, gan draugiškai ir maloniai suaudrini „aukos“ nervus. Nežinau kodėl, bet ir pats baisiausias keršto scenarijus subliūkšta ir tampa kasdienybe.

Taip atsitiko lietuviškojoje politikoje – žadamas „tikras“ kerštas nedavė naudos. Politikai semia iš paslapčių dėžių purvą vieni apie kitus. Išgirstame žinią apie neskaidriai nudangintus milijonus, na, čia tai kvepia kalėjimu! Nieko panašaus – pinigai atiduoti teisėtai. Tuomet perskaitai, kokiais keiksmais žurnalistas telefonu kreipiasi į Aukščiausiojo teismo pirmininką – Lietuvos sąžinę. Na, čia tai bus… Nieko, tiesiog tarpusavyje žmonės taip bendrauja. Perskaitai, kad lietuviškasis verslas apraizgytas rusų tinklais, ypač valstiečių lyderio. Na, dabar tai tikrai Europa supyks. Nieko, mat be tos rusiškosios pusės neapsieina ir patriotų verslai. Viena drąsi moteris pakilo į kovą prieš Kalėjimų departamentą. Ir išgirdome prokuroro balsą – nieko bloga neįvyko, nebausime. Ar įmanoma sudraskyti valstybę apraizgiusius voratinklius? Nežinau. Ar yra žmonių, kurie galėtų tai padaryti?

Roma JONIKIENĖ samprotauja šeštadienio numeryje