PUBLICISTIKA. Ar tikrai verta sužinoti atsakymus?

Daug kartų „pagaunu“ save inventorizuojant smegenis. Procesas būna toks: pati paklausiu, pati atsakau. Na, pavyzdžiui,  prastai žydėjo brangiai pirktos gėlės. Ir kas joms nepatiko? Smegenys siunčia atsakymą: „Apgavo tave gėlininkė, įkišo prastą daigą. Kitą pavasarį būk apdairesnė.“ Niekuo nerizikuoji klausdamas  savęs, nes gali atsakyti, kaip sugalvojęs. Nerizikuoji  klausdamas kūdikio, nes atsakymą: „bu – bu – bu“  gali iššifruoti kaip nori. Nepavojinga kalbėtis su nuotrauka, nes toks veiksmas šiek tiek primena pamišimą.  Jei esate pavaldinius prismaugęs viršininkas, irgi  rizikuojate labai nedaug garsiai klausdamas ir pats atsakydamas, nebent kolektyve yra keistuolis ar revoliucionierius, kuris sugalvotų pasakyti tiesą.  Bet jeigu mokslas išras  elektrodą, kurį įauginus, pavyzdžiui, į ausį, galėsi sulaukti teisingų atsakymų iš savųjų smegenų gelmės, gyvenimas apkars.

Ar tikrai reikia sužinoti atsakymus į visus klausimus? …Vis labiau šiurpstu nuo to, kur link šlubuoja valdžia. O šlubuoja ji į praeitį, ten vis ko nors ieško, rausia, buria komisijas, kaltina. Ir visai ne dėl to, kad ateitis pagerėtų. Tikslas – kad visi būtų susipykę, įsiaudrinę, prisimintų nuoskaudas. Ir ne tai labiausiai baugina, kad primena, kas galimai buvo. Baugina, kad kalba ir gyventi moko tie, kurie patys negyveno taip, kaip derėtų, nesimokė tų dalykų apie kuriuos kalba…

Roma Jonikienė rašo šeštadienio, rugsėjo 22 d., VIENYBĖJE.