Rugpjūčio 23 – oji istorinio Baltijos kelio diena. Istorija vėl mus įsuko

Šiandien  apie trijų Baltijos valstybių didžiąją vienybės dieną prieš sovietus 1989 – ųjų rugpjūčio 23 – ąją kalbame trisdešimt trejų metų istorijos kontekste. Tokio įvykio pasaulis nebuvo matęs. Mes išdrįsome, mūsų buvo daug Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Mums grasino, mus baugino, mes auginome vaikus, anūkus, ir žinant okupantų žiaurumą – buvome didvyriai. Mes tokiais užauginome vaikus.  Okupantas buvo išvytas, bet jo mąstymas nepasikeitė – to įrodymas – karas Ukrainoje.  Ir vėl mes privalome būti tokiais, kaip prieš trisdešimt trejus metus. Būti visi kartu.

1989 – ųjų rugpjūčio 29 dienos „Vienybėje“ išspausdintas reportažas apie Baltijos kelią, į kurį važiavome iš Akmenės rajono. Anuomet niekas neskaičiavo, kiek mūsų buvo. Tik reportaže atsiprašoma tų, kurie netgi važiuoti stovėdami netilpo į autobusus. Organizatoriai negalėjo numatyti žmonių gausos, o kilometras po kilometro į priekį yrėmės labai lėtai – keliai užtvindyti žmonėmis, pakelėse jau įsikūrusieji su vėliavomis, gėlėmis, plakatais. Ir tos minios jau jokios juodosios jėgos nebegalėjo sustabdyti.

Mūsų rajonui buvo skirti du kilometrai (tai labai ilgas kelio gabalas) tarp Pasvalio ir sienos su Latvija. Ne visi iki ten galėjo nusigauti, tiesiog jungėsi prie kitų rajonų. Po daugelio metų V. Karpalovo ir jo bendraminčių pastangomis, akmeniškių susibūrimo vietoje pastatytas atminimo akmuo, pasodinta medelių. Kad anuomet būtume žinoję, kokią ypatingą istorinę reikšmę talpins ta diena, būtume kaimynų, su kuriais susikibome rankomis, paklausę pavardžių ir iš kur jie yra… Likome bendru vardu vadinami – laisvės siekusia jėga.

„Vienybės“ informacija