Saulės, draugiškų žmonių, ypatingos istorijos bei gamtos kontrastų šalyje (2)
Meksikos sostinę pasiekėme vietinių avialinijų lėktuvu ankstų rytą. Atrodė vėsu, 11 laipsnių šilumos. Palengva kilo saulė, tad striukė buvo kaip tik. Nereikėjo stebėtis, juk miestas įsikūręs tarpukalnėse, net 2 km virš jūros lygio. Tačiau išėjus iš oro uosto, susigūžiau ne nuo vėsos, prislėgė miesto didumas. Žinojau, kad čia žmonių gyvena kaip septyniose mūsų Lietuvose, kad Meksikas vienas iš didžiausių pasaulio miestų, bet jausmas apėmė dvilypis: ir nedrąsu, ir smalsu. Iki buto, kur turėjome užsisakiusios kambarį, važiavome ir pramoninio miesto dalimi, ir gražiomis didelių palmių padalintomis gatvėmis. Jaunas buto šeimininkas, informacinių technologijų specialistas, nuomoja kambarį keliautojams. (Yra toks puslapis internete, užsiregistruoji ir gali nuomotis arba išnuomoti.) Karlosas aprodė ne tik, kuo galime naudotis jo bute, bet ir nuvedė ant namo stogo: čia gali mėgautis baseinu, piknikauti… Bet mūsų laukė sostinė. Iki artimiausios metro stoties greitai suradome kelią. (Bet vakare grįžtant, ne taip gerai sekėsi. Savo gatvę apėjome dideliu ratu.) Metro pigu ir pakankamai greita. Atsidūrėme centrinėje Zokolo aikštėje. Buvo antra Kalėdų diena. Puikavosi milžiniška eglė, pastatai blizgėjo papuošimais, garsiai skambėjo muzika. Pusę aikštės ploto buvo užėmusi čiuožykla, prie kurios rikiavosi didžiulės eilės žmonių. Einame aplink: valstybės rūmai su garsiomis Diego Riveiros freskomis, aristokratų rūmai, rotušė ir didžiausia Lotynų Amerikos barokinė klasicistinė katedra, pastatyta iš nugriautos šventyklos akmenų.
Meksike yra šis tas likę iš actekų miesto. Pasak legendos, Dievai įsakė actekams įkurti sostinę toje vietoje, kur erelis tupėdamas ant kaktuso ryja gyvatę. Ir actekai rado tokią vietą. O erelis, nagais ir snapu sučiupęs gyvatę, tapo visos šalies simboliu. Zokalo, vadinama Konstitucijos aikšte, buvo ir actekų miesto centras. O šiaurės rytinėje aikštės dalyje išliko actekų šventyklos sienos fragmentas. Pastatuose gali atpažinti indėnų mitines būtybes iš kadaise sunaikintų šventyklų.
Nėrėme į gatvelių tinklą. Bandėme įkvėpti sostinės dvasios. Norėčiau dar kartą tai išgyventi. Piešiniai ant betoninės sienos, daugybė neįkyrių prekiautojų, skaniausia kesadija, draugiška pagalba, kai neberadom išėjimo, ir geranoriški perspėjimai saugoti kuprinę, kai užsukom į senąjį miestą, bažnyčiose margiausios prakartėlės ir labai skaudžiai nukryžiuotas kraujuotas Kristus, šventųjų statulos gatvių susikirtimuose ir neįprastas spalvingiausiai išpuoštas Švenčiausiosios Mergelės atvaizdas: veido vietoje kaukolė…
Meksikoje itin stiprus Gvadalupės Mergelės kultas. Kiekviename rajone, beveik kiekvienoje gatvelėje, pamatysi išpuoštą altorėlį. Turguje pardavinėja batus, o tarp batų įrengtas ir altorėlis. Ne kartą metro sutikom pusę žmogaus dydžio Gvadalupės Mergelės statulas besivežančius. O praeinantis pro altorėlį dažniausiai persižegnoja. Neįprasta iš pradžių buvo matyti, kad net autobuso ar taksi vairuotojas pro bažnyčią važiuodamas persižegnoja. Tačiau krikščionybė Meksikoje atskirta nuo valdžios, net kunigai buvo netekę teisės balsuoti rinkimuose. O ta kaukolėtoji šventoji, keisčiausia Meksikos tradicija – Šventoji Mirtis. Jai dedikuotus altorius pasistato dažnai visuomenės paribyje esantys žmonės – gėjai, elgetos, padirbtų prekių pardavėjai.
Meksike – milžiniška šventovė Gvadalupės Mergelei, indėnės pavidalu apsireiškusiai Marijai. Minias piligrimų iš viso pasaulio sutraukia bazilika, kurioje galima išvysti stebuklingą Mergelės Marijos paveikslą. Pasakojama, kad šis ant vieno indėno apsiausto atsiradęs stebuklingas šv. Mergelės atvaizdas, kaip ir Turino drobulė, šiandien laikomas mįslingiausiu atvaizdu pasaulio istorijoje. Juo kruopščiau jis tyrinėjamas, juo didesnės tampa jo paslaptys. Ant audinio nerasta jokių dažų ar teptuko pėdsakų. Gvadalupės Marijos apsireiškimų regėtojas Chuanas Diego yra šventasis, įtikinęs jos garbei namus pastatyti nuošalioje vietoje, kurioje tuo metu gyveno čiabuviai, ispanų ištremti iš Meksiko miesto. Dabar šalia bazilikos papėdėje didžiulė aikštė ir šiuolaikiniai maldos namai. Visą dieną minios žmonių.
Vis dėlto antroji Kalėdų diena: į nacionalinį meno muziejų tik žvilgterėjome, nedirbo, bet leido pro duris įeiti. Kitai viešnagei
liko ir išsvajotasis namas – muziejus, kuriame gyveno vieni garsiausių Meksikos menininkų Frida Kahlo su Diego Rivera ir viešėjo bei buvo nušautas Trockis. Nebesulaukėme eilės pasikelti į aukščiausią Meksiko pastatą Lotynų Amerikos bokštą.
Į miestą leidosi sutemos. Kitą rytą anksti turėjome vykti į Teotichuakaną, buvusį actekų miestą. Žinojome, kad reikia važiuoti kuo anksčiau, ir ne taip karšta, ir eilių nebus… Reikėjo susirasti autobusų stotį. Ir potyriai metro: į vagoną parduoti atneša visko: muzikos įrašų, riešutų, segtukų, elementų ir kitokių smulkmenų. Iki vėlaus vakaro taip dirba net vaikai… Dar apie vaikus. Nemačiau besiožiuojančių, nemačiau tamponų ar stumdomų. Vaikai su tėvais daug juokiasi, glaustosi, net paauglys nesigėdi paglostyti tėvui galvą. O pavargęs priglunda prie mamos.
Lilija Smalakienė