Senų nuotraukų sakmės. Ledynų suvenyras Raudonskardis

Papilės pakraštyje, dešiniajame Ventos upės krante, esantis Raudoskardis – nuo seno papilėniškių mėgstama, ramybės ir romantikos nešykštinti vieta. Ją mėgo lankyti miestelio jaunimas, o fotografai  kiekvienas stengėsi užfiksuoti šią vaizdingą vietovę. Tad ir S. Daukanto muziejaus fonduose Raudonskardžio atvaizdų net keletas. Čia pridedamose nuotraukose vienoje grupė Papilės jaunuolių prie Raudonskardžio 1931 metais, kitoje – šios apie 20 metrų aukščio kalvos panorama, nufotografuota 1932 metais.

Mokslininkai teigia, kad šią karbonatingo moreninio priemolio kalvą, staigiai besileidžiančią į upės vingį, mums nuo vidurio Lietuvos atnešė ir tirpdamas paliko bene paskutinis šiuose kraštuose ledynmetis. Po plonu dirvožemio sluoksniu  slypi moreninio priemolio ir kitokių struktūrų klodai.

Kaip ir daugelis kitų paslaptingų vietovių, Papilės Raudonskardis nuo seno lydimas sakmių ir legendų. Raudonskardis yra Ventos regioninio parko teritorijoje, parko specialistai išsaugojo Šemetaičiuose gyvenusio šviesuolio Jono Mato 1933 metais užrašytą sakmę, jog Raudonskardyje kadaise būta gilios duobės. Į ją mestas akmenukas dugną pasiekdavęs skambėdamas. Paslaptingąją duobę ar urvą neva sunaikinusi upės paplauto Raudonskardžio griūtis.

Laikams keičiantis, Raudonskardis neliko užmirštas, jo vardas išliko miestelio gatvių pavadinimuose, o pastaruoju metu šių gatvių gyventojai subūrė bendruomenę, kurią irgi pavadino Raudonskardžiu.

Leopoldas ROZGA