Senų nuotraukų sakmės. „Prisimink mane jauną ir gražų…“
Kažkur kažkada girdėta ar skaityta seno romanso eilutė atgijo atmintyje sugretinus šias dvi nuotraukas. Vienoje – K. Ramanausko nufotografuoti Akmenės jaunuoliai, kitoje – gausus Papilės vaikinų ir merginų būrys. Ant nuotraukų nėra datų nei pavardžių, bet akivaizdu, kad jose įsiamžinę vaikinai ir merginos tarsi graudus atodūsis likę tik artimųjų prisiminimuose. Bet – likę!
Vaizdeliai panašūs, nes fotografavimasis anuomet, mūsų tėvų jaunystėje, buvo didelė iškilmė, tarsi atlaidai. Reikėdavo traukti iš spintos išeiginį rūbą, išpurenti garbanas. Gal ir jazmino žiedu atlapą papuošti. Kaip kitaip – juk nuotraukoje tave matys gal ir tas visų brangiausias, naktimis sapnuojamas žmogus. Jauni ir anuomet nemąstė, kad nuotraukos pragyvens juos pačius, tad ir kitoje pusėje dažniausiai užrašydavo trumputį „Prisiminimui“. Bet ir toks beasmenis paveldas šiandien brangus, nes primena, iš kur mes atėjome ir kas mums pramynė takus.
O kokie vaizdai, kokios akimirkos primins mus tiems, kurie gyvens mums išėjus? Juk viskas ar beveik viskas, ką regime ir patiriame brangaus, širdį užgaunančio, lieka plastmasinėje fotoaparato dėžutėje ar daug sugebančiame, tačiau jaunatvės džiaugsmo ir meilės dvelksmo nesuvokiančiame telefone. Kur ir ant ko užrašysim kad ir trumputį prašymą: „Prisimink mane jauną ir gražų“?
Leopoldo ROZGOS publikacija šeštadienio, balandžio 17 d. VIENYBĖJE.