Senų nuotraukų sakmės. Užgesę žiburiai

Regint nusivylimo ir apmaudo akcijomis paženklintą švietimo darbuotojų ir valstybės nesantaiką, jau nelengva patikėti, jog būta ir kitaip. Vadinamaisiais „Smetonos laikais” valstybei irgi daug ko trūko. Reikėjo taisyti kelius, stiprinti ūkį. Ir socialinė gyventojų atskirtis buvo kur kas skausmingesnė. Tačiau švietimui lėšų nešykštėta. Mokytojams buvo padorūs atlyginimai, visokiais būdais kurtas mokyklų tinklas. Turtingesnių gyventojų pastatydintas mokyklas valstybė išpirkdavo. Anuomet dominavo pradinės keturių klasių mokyklos, jose dažniausiai dirbdavo vienas mokytojas. Dabar aimanuojama, kad vienas mokytojas poros klasių su penkiais vaikais nepajėgia mokyti. Anuomet kažkaip sugebėdavo visas keturias klases mokyti. O jose būdavo dešimtys mokinių. Ir neprastai juos mokė, juk iš anų laikų sovietinis okupacinis režimas perėmė ne tik didelį mokyklų tinklą, bet ir daugybę talentingų, pažinimo ir mokslo troškuliu užkrėstų vaikų, kurie tapo inžinieriais, mokslininkais, rašytojais. Jie perėmė į Sibiro tolius ir gulagus ištremtų savo mokytojų funkcijas. Įvairiais metais tuometiniame Akmenės rajone būta 54 pradinių ir 18 septynmečių mokyklų.
Deja, laikai pasikeitė, mokinių vis mažėjo, jų šeimos persikėlė į baltų plytų gyvenvietes. Tarsi ugnelės prie žilagalvių senkapių palaipsniui geso tos anų laikų mokyklėlės, o kartu su jomis mirė ir buvusieji kaimai, net bažnytkaimiai.
Apie 1930 metus Balsiuose mokytoju dirbęs Petras Snarskis sutelkė ne tik tėvus, bet ir kitus kaimo gyventojus, jų bendromis jėgomis iškilo erdvi ir šviesi mokykla. Tokia ji P. Snarskio marčios Liucijos iš Alytaus atsiųstoje nuotraukoje.
Kitame dabartinio rajono pakraštyje, Alsių kaime, dirbęs mokytojas Antanas Kazlauskas prie mokyklos sukūrė paminklą Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Kęstučiui. Šią mokyklą 1961 metais nufotografavo kitame Vadaksties upės krante, Bileikiuose, gyvenęs kraštotyrininkas Žanis Skudra. Negailestingas likimas lėmė ir A. Kazlauskui, ir Ž. Skudrai patirti sovietinių kalėjimų ir konclagerių neviltį.
Nebėra šių senų kaimų, nebėra ir juose buvusių mokyklų pėdsakų. Amžinybės slėniuose ilsisi ir jose dirbę mokytojai. Gal tik ramų saulėtą vidurdienį vasaros vėjas iš laiko tolių atneša čia bėgiojusių papurgalvių klegesį ir viltis.
Leopoldas ROZGA trečiadienio, vasario 19 d. VIENYBĖJE