Su „Vienybe“ – santarvės keliu

„Vienybė“ – visų mūsų – Akmenės krašto žmonių – laikraštis. Septyni dešimtmečiai laikraštis leidžiamas ir ne vienam toks ilgas laikas, kaip  visas gyvenimas. Per tą laiką keitėsi ir laikraščio rengėjų, ir skaitytojų kartos. Iš visos širdies dėkingas esu visiems, kurių darbo, kūrybos, vilčių ir nerimų pėdsakai išliks užrašyti „Vienybėje“. Negalėdamas visų apkabinti, dėkoju už santarvę ir bičiulystę. Už tai, kad „Vienybė“ nesidrabstė šmeižtais ir melu. Kad tapo įžanga, pirmuoju žingsniu kopiantiems į meno erdves.

Paradoksalu, bet gal daugiausia sunkumų leidžiant „Vienybę“ patirta pastaraisiais dešimtmečiais. Nėra rodiklių, kuriais pamatuotume kolegų redaktorių Adolfo Strakšio, Julijos Sejavičienės, Lilijos Smalakienės, Romos Jonikienės pastangas išlaikyti ir išsaugoti „Vienybę“. O dar dešimtys kitų redakcijos darbuotojų bei talkininkų. Taip pat ir skaitytojų, kurie nebuvo ir nėra abejingi Tėvynės ir jos mažo kampelio – Akmenės krašto likimui. Pasitariant, išsakant nuomones ir troškimus, pavyko ir mūsų krašte išvengti daugelio negerovių bei klaidų.

Į rinkos bei nuožmios konkurencijos klampynę pastaraisiais dešimtmečiais įtraukus ir rajonų spaudą, nukentėjo iki šiol nelengvai išgyvenantys mažesnių rajonų leidiniai. Rajonuose, kur dešimtys tūkstančių gyventojų, ir tuose, kur tik po keletą tūkstančių, parengti ir išleisti laikraštį kainuoja tiek pat, tačiau valstybė dosniai šelpia tik turtingiausius didžiųjų savivaldybių leidinius. Tebus tai paaiškinimas, kodėl ir „Vienybė“ nedidelė, nespalvota, kodėl šiemet, kaip ir kiekvieną rudenį, siūlome, primename, raginame neužmiršti užsiprenumeruoti savo rajono laikraštį. Būkime  su „Vienybe“ ir ateinančiais metais.

Apmaudu, kad vadinamoji masinė informacija masiškai persikėlė į internetą. Internetas – jauniems ir perspektyviems. O kas senjorams? Kas ir kur prisimins ir mūsų kartos džiaugsmus bei rūpesčius? Kur šimtai ir tūkstančiai mobiliais telefonais darytų ir beregint užmirštų nuotraukų? Išsitrynė. Sudegė. Bet atsiskleiskime „Vienybę“.

Kuo pradėjau, tuo ir baigiu šią improvizaciją. Likime šviesioje „Vienybės“ ir jos skaitytojų santarvėje. Įmonės bei organizacijos gal ras galimybę užsakyti laikraštį buvusiems ilgamečiams savo darbuotojams. Užsieniuose gyvenantys ir Lietuvos jau nebesapnuojantys juk galėtų tėvynėje likusių tėvų ar artimųjų vienatvę praskaidrinti savo laikraščio prenumerata. Daugybę kartų Lietuvą niokojo karai, marai, suirutės. Bet išlikome ir esame. Įveiksime ir nuožmią epidemiją. Tik gyvenkime santarvėje, neužtrenkime durų kaimynui. Prieš šimtą ar panašiai metų gyventojai visu kaimu susirinkdavo pavakaroti ir raštingesnis balsu skaitydavo laikraštį. Gal bent savo artimiausiems padėkime neįklimpti vienatvės ir abejingumo liūne. Skaitykime, prenumeruokime „Vienybę“ – savo laikraštį, dalinkimės su juo ir jame savo rūpesčiais.

Leopoldas ROZGA

Žurnalistas, Akmenės rajono Garbės pilietis, kraštotyrininkas