Tarp laiko paralelių (8). Spalvingos asmenybės gyvenimo mozaika

Tarybos narės mandatas

1990-aisiais Lietuva pirmą kartą laisvai ir demokratiškai rinko savivaldybių tarybas. Kandidatus siūlė visuomeninės organizacijos, bendruomenės, kolektyvai. Tiksliai nepamenu, kas pasiūlė ir mane, prašė sutikti. „Įpiršo“ toje apygardoje, kurioje gyvenau – V. Kudirkos. Buvome bene 10 kandidatų, į antrąjį turą patekome dviese – Stasė Niūniavaitė ir aš. Dalyvauti rinkimų konkurencijoje nenorėjau. Staselė jau buvo perkopusi  68-uosius, tai buvo pakutinė jos galimybė dalyvauti rinkimuose, būti žmonių atstove   nepriklausomos Lietuvos savivaldybėje. Ieškojau būdų, kaip galėčiau  atsiimti kandidatūrą. Rinkimai buvo nauji, nelabai susigaudžiau. Man paaiškino, kad  patekus į antrąjį turą, pasitraukti jau nebegalima. Viską apmąsčiau ir kreipiausi į rinkėjus, kviesdama balsuoti ne už mane, o  už Stasę Niūniavaitę. Ji lageriuose kentėjo už Lietuvą ir lietuvybę, už Tėvynės ir žmogaus laisvę. Dabar atėjo jos lauktas metas- Lietuva laisva, tokiems žmonėms, kaip ji, turi būti sudarytos sąlygos įkūnyti Nepriklausomybės šventąjį reikalą… Antrojo rinkimų turo išvakarėse ir Staselė kreipėsi į rinkėjus: „Mano  vėliavoje visą gyvenimą buvo įrašyta Tiesa, Lietuva, Menas. Visu gyvenimu įrodžiau, kad myliu Lietuvą, ginu nuskriaustuosius ir pažemintuosius…“  Ji norėjo vienintelį kartą per savo gyvenimą pabūti valdžioje. Ačiū Dievui, pavyko…

Daugiau Julijos SEJAVIČIENĖS prisiminimų šeštadienio, vasario 26 d. VIENYBĖJE.