Barakų mergaitė. Atsiminimai (4)
Mišai išvykus
Mišai išvykus, viskas apvirto aukštyn kojomis. Tėvas vis labiau girtuokliavo ir netrukus perėjo dirbti į kokią tai melioracijos valdybą. Ji buvo tolokai nuo namų, kur tai Latvijos pasienyje. Pagrindiniai darbai prasidėdavo pavasarį, grįždavo tik savaitgaliais, bet ir tai ne visada. Ne paslaptis – alkoholis ten buvo kasdienis reikalas. Žiemomis „šį reikalą“ tėvas tęsė namuose: tokie ciklai užtrukdavo iki dviejų-trijų savaičių. Iki šiol atsimenu tėvui bandžiusią padėti mamą. Ji visai negėrė, todėl, norėdama palaikyti kompaniją, iš kiaulės pūslės pasigamino maišelį, kurį užsikišdavo už bliuskutės ir, tėvui nusisukus, ten supildavo vyną. Tačiau ilgai neištverdavo, ypač kai užklupdavo baltoji karštligė, ir tėvas griebdavosi peilio. Manęs jis neliesdavo, tačiau ir man saugiausia būdavo po lova. Kai prasiblaivydavo, vėl imdavosi lietvamzdžių. Dabar jau turėjo ilgesnę pravardę: „auksinės rankos ir auksinė gerklė“. Tačiau mane ir mamą skaudino ne tik alkoholis. Labai dažnai artimesni ar tolimesni kaimynai tėvui atsilygindavo tuo pačiu alkoholiu. Viskas vykdavo taip: baigus darbą jį pavaišindavo pigiu vynu, kuris greitai paveikdavo smegenis, ir tėvas užsivesdavo. Tada jau kaimynus pats vaišindavo iš savo užsidirbtų pinigų. Kartai toks „spektaklis“ užsitęsdavo visą parą, ir tėvas pareidavo tik su keliais rubliais kišenėje. Bet ir tuos sumaniai paslėpdavo sienoje įsirengtoje slėptuvėje, kurią mes su mama atradome tik gerokai po jo mirties, kai jau jos turinys buvo bevertis. Su mama labai sunkiai tai išgyvenome, atrodė, kad aplinkiniai turėjo suprasti, mums padėti. Alkoholizmas tuomet nebuvo laikomas liga, tik pomėgiu, tačiau….Aš norėjau kuo greičiau palikti namus, įstoti į kokį tai technikumą, bet mama su auklėtoja atkalbėjo, pasilikau. Netrukus pašlijo reikalai ir mokykloje. Akyse prasidėjęs dvejinimasis trukdė žaisti krepšinį, kuris vėlyvą rudenį ir žiemą buvo pagrindinė fizinio lavinimo pamokos dalis, mat kūno kultūros mokytojas, o kartu ir mokyklos direktorius Pranciškus Tupikas puoselėjo puikią komandą, kurį ne kartą laimėdavo varžybose. Kelis kartus bandžiau prisitaikyti, bet rankos gaudydavo kur tai ore į nosį skriejusį kamuolį, iš ko klasiokai negailestingai juokdavosi. Akių gydytoja išrašė akinius, bet ir su jais padėtis nepasikeitė, o netrukus dar pablogėjo. Kamuoliui pataikius į akis ir sudužus akiniams, pradėjau nelankyti kūno kultūros pamokų: sėdėdavau klasėje ir už „tinginius“ darydavau namų darbus. Susilaukdavau priekaištų, grasinimų, kad niekur neįstosiu, neišlaikysiu kokių tai normų.
Penktadienio puslapiuose toliau spausdiname Vidos Girininkienės atsiminimus.