Senų nuotraukų sakmės. Kūlimo talkos
Aimanuojame, jog audringais tempais keičiasi klimatas. Daug kas keičiasi, atgyvena, nyksta mūsų akyse ir jau atpratome tomis permainomis stebėtis. Juk vienos gyventojų kartos tarpsnyje i6 Lietuvos peizažo dingo arkliai, kadaise prabangia susisiekimo priemone laikyti dviračiai, spausdinimo mašinėlės ir mediniai skaitytuvai, kuriais buhalteriai įsigudrindavo balansus „suvesti“ greičiau, negu dabar kompiuteriais. Prabanga laikyti lietuviški nespalvoti televizoriai. Ką besakyti apie dainose išlikusius plieno dalgius ir pulkus šieno grėbėjų.
Simono Daukanto muziejaus saugomoje nuotraukoje – kūlimo talka Sablauskių kaimo ūkininko Domininko Mikužo sodyboje bene 1922 metais. Šiandien moksleivijai kaip legenda atrodo dar po Antrojo pasaulinio karo buvusios derliaus nuėmimo tradicijos. Dalgiais arba arklių traukiamomis kertamosiomis nupjautus ir gubose pradžiovintus javus suveždavo į kluonus ar tiesiog į kauges, o rudenį ūkininkai tardavosi, kada ir kokia tvarka kviesis „mašinorių“ su kuliamąja mašina. Jos buvo ne tik gremėzdiškos, sunkios, bet ir brangios, vienas kuris nagingas ūkininkas per 3 ar 5 kaimus turėdavo kuliamąją. Kaimynai eidavo talkon vieni pas kitus, visi turėjo savo „specialybes“: kas nuo kaugės javus padavinės, kas leis juos į besočius kuliamosios nasrus. Šeimininkui paprastai tekdavo prikabinėti tuščius maišus ir nuiminėti pilnus kvepiančių duona grūdų. Taigi reikėdavo sutarimo, geros kaimynystės. Ir kantrybės, nes dažnai kūlimas užtrukdavo iki vėlumos, jau pasišviečiant žibintais, juk ateis rytas, ir kuliamoji turės iškeliauti į kitą ūkį.
Šapnagių kaimo šviesuolis Steponas Kigus yra aprašęs tokią kelionę. „Vienais metais javus kuldavo mašina, atklydusia iš Žarėnų, kitais metais kuldavo Butnoriaus iš Pakempinių kuliamąja.
Tuomet kūlė Butnorius. Ruduo buvo šlapokas. Pabaigė kulti. Pradėjo lyti, ir taip prilijo, kad kanalas tapo pilnas vandens. Pievos tyvuliavo. Iš ryto atjojo Jurgučiai su 6 arkliais, labai gražiais, juos vadindavo belgais. Tėvo kaimynų arkliukai buvo mažoki. Tėvas sako Jurgučiui:
– Tau reikia išvežti kuliamąją mašiną. Bet tu, pone Jurguti, neišveši kuliamosios per laukus iki vie6kelio.
Tėvas pasiūlė kinkyti 12 arklių, tačiau Jurgutis nesutiko. Kaimynai stebėjo, kaip jiems seksis. Pakinkė arklius prie kuliamosios ir pradėjo į kalnelį važiuoti. Kuliamoji susmuko, ir „belgai“ nebepajudina. Ateina Jurgutis ir sako:
– Gerai sakei, pone Kigau, kinkykim dar šešis arklius.
Nupjovė epušę, padarė ieną, kad dar 6 arklius galėtų pakinkyti. Pakinkė ir išvežė kuliamąją pas Racevičius.“
Taigi kuliamoji ir kūlimo talkos buvo ne tik ūkio subjektai, bet ir socialinis veiksnys, suartindavęs kaimynus, pratinęs bendrauti ir vienas kitam padėti. Tai liudija antroji nuotrauka.
Leopoldas ROZGA
Publikacija šeštadienio, vasario 29 d., VIENYBĖJE.