Anapusinio pasaulio įvaizdžiai Akmenės krašto vandenyse

Ežerai

Senieji mūsų mitai pasakoja pamatinius pasaulėžiūros pasakojimus, sukūrusius mus tokius, kokie esame dabar ir liksime ateityje. Tai archetipai, glūdintys bendroje tautos pasąmonėje, jau nepriklausomi nuo kažkieno valios. Archetipai lėmę ir lemia mūsų Baltų tautų pasaulėjautą, giliau žvelgiant ir likimą, kitaip įvardijant tai ir esąs pats mūsų likimas.

Vienas seniausių  mūsų mitų pasakoja apie dievą ir velnią, plaukiančius vandenimis viena valtimi. Dievas liepęs velniui nerti į vandenų gelmę ir atnešti žemės. Trečią kartą neriant, velniui pavykę iškelti iš gelmės saują žemių. Taip atsiradusi žemė. Mitas sako, jog žemė atsiradusi dviejų pasaulių: gyvųjų, tai yra – dangaus pasaulio ir anapusinio, mirusiųjų pasaulio – vandens gelmių pasaulio, sandūroje. Savo esme, šitas mitas pasakoja apie žemės sukūrimą iš mirusiųjų pasaulio, nes daugiau ir nebuvę iš ko jos ir kurti. Ir kūrėjai žemės du – dievas ir velnias.

Kitas mūsų mitas pasakoja, kaip dievas ėjęs per žemę ir nieko nepagalvojęs nusispjovė. Vėliau, grįždamas nustebo toje vietoje radęs žmogų – atsiradusį iš dievo seilių (vandens) ir žemės. Šis mūsų mitas sako, jog žmogus žemėje atsirado atsitiktinai – iš vandens, anapusinio pasaulio ir žemės, tai yra ribos tarp vandens ir dangaus pasaulių. Ir šioje riboje, sakykime pasienyje, vaikšto du dievai – dievas ir velnias, ir ant šio kelio atsiranda trečias dalyvis – žmogus…

Visas rašinys kovo 1 d. numeryje

Egidijus JARAMINAS

Sigito Kazlausko nuotraukoje: Kamanų ežeras. 2022 m. (Manau aplink ežerą galime įžiūrėti atsivėrusias velnio akis).