Anūkų pasakos trims broliukams
Iš labai mažų dalelių susideda vaikystė. Ir jei tau niekas neskaitė pasakų, nepasakojo išgalvotų istorijų, tokios vaikystės dėlionės detalės tavo prisiminimuose ir nebus. Be tėvų globos likusius vaikus į šeimas priimantys žmonės – tikrai ne ta tema, kuria norėtųsi graudinti. Tai tema apie ryžtingas asmenybes, kurias pažinojome dešimtmečius, bet jos neatsiskleidė iki širdies gelmių. Priglaudžiant į šeimą vaiką, pirmiausia pravartu žinoti, kad ne maistas ir drabužiai jį pakeis. Gal pakeis pasakos? Tokios pirmosios pažinties savaitės su trimis broliukais buvo ventiškiams Elenai ir Gintarui ČIOBIAMS.
Elena atėjo pas vaikus: vienam trylika, kitam vienuolika, o mažiausias septynerių, ir paklausė – ar paskaityti jiems pasaką. „O kas ta pasaka, ir iš kur tu gausi knygų?“- nustebo visi trys. Elena sukluso, nesitikėjo, kad berniukams niekas niekada neskaitė pasakų. Atsinešė anūkų paliktas knygas. Vaikai, netgi paauglys, klausėsi pražioję burnas (ir tai nėra literatūrinis palyginimas). Jie išgirdo pasaką… Knygų skaitymas tapo įprastiniu ritualu vakarais. O viduriniajam broliui tikru pomėgiu, nes apsigyvenęs Čiobių šeimoje, šiemet ketvirtokas berniukas, nemokėjo skaityti. Per vasarą Elena pasidarbavo ir turi puikų knygų skaitytoją, kuris „spaudžia“ brolius klausytis jo skaitomų pasakų. „Juokingiausia – įeinu pas berniukais, mažiausias miega, o vidurinysis, pasakų skaitytojas, vis dar garsiai skaito,“- linksmai pasakoja Elena.
Taip norėjosi papasakoti pirmuosius, jausmais grindžiamus įspūdžius iš pokalbio su Elena Čiobienė, kad nė nepristačiau šeimos, globojančios tris brolius. Judviejų dvi dukros suaugę, gyvena savarankiškai. Senelius dažnai aplanko anūkai. Elena – Ventos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Gintaras – informacinių technologijų specialistas, dirba Mažeikiuose.
Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio „Vienybėje“.