Apie vieną klasę
Baigėme tuometinę 2 – ąją vidurinę1974 metais. Buvome 8-oji laida – 33 abiturientai, auklėjo mus fizikė L. Matveičikienė. Rašau „mes”, nes ir dabar, prabėgus 43-ejiems metams, bendraujame, susitinkame. Beveik apie visus turime žinių.Ketvirtoje klasėje ankstyvą pavasarį darnia eisena per purvynus, šaligatvio dar nebuvo, iš 1 – osios vidurinės atžygiavom į naują 2 – ąją vidurinę mokyklą.Ji buvo tokia didžiulė, su daug ilgų koridorių ir korpusų, visa nauja, kvepianti dažais, klaidi pradinukams. Penktoje klasėje mūsų auklėti atėjo I. Kaminskaitė – Džiugienė, ji buvo nuostabi anglų kalbos mokytoja, su gražiais, ilgais, rožine spalva lakuotais nagais. Įsimylėjom ją tik pamatę. Su mūsų mokytojų originalumu, puikiu humoro jausmu susidūrėme ne kartą. Lietuvių kalbos mokytoja V. Lėgaudienė, aiškindama pamoką, netikėtai ėmė deklamuoti: „štai ir pasirodė gražus bernužėlis, vienoj rankoj šukos, kitoj-veidrodėlis..“ Ir žiūri į klasės galą. Atsisukam ir mes. O ten sėdi klasės draugas Jaudžemis, žiūri į veidrodį ir šukuojasi… Mėgdavome pasilikti po pamokų ir žaisdavom žaidimą panašų į dabartinį „protų mūšį“. Pasirinkdavome raidę ir iš tos raidės reikėdavo parašyti šalies, miesto, upės pavadinimą, vardą. Žodžius mėgdavom rašyti ant lentos.
Devintoje klasėje mus auklėti paėmė Kovėraitė. Nors ji dėstė algebrą ir geometriją, visada atrasdavo laiko kelias minutes papasakoti apie keliones, apie žmones, tarpusavio santykius, apie perskaitytas knygas. Su ja važiavom į Kauną žiūrėti baleto ant ledo, į Šiaulius, į filmą „Muzikos garsai”. Su mokytoja E. Vilkiene sodinome šiandien aplink mokyklą augančius kaštonus. Per vasaros atostogas reikėdavo atidirbti mokykloje – ravėti, plauti mokyklos sienas. Už atidirbtas valandas gaudavome vadovėlius kitiems mokslo metams. Rudenį dirbdavome kolūkiuose. Visiems būdavo gerai- mokyklos direktorius džiaugdavosi, kad esam darbštūs ir mus giria, o mums gerai, kad galime išsisukti nuo pamokų. Leisdavo prisirinkti ir namo parsivežti bulvių. Iš parsivežtų bulvių pas Virginiją darėm cepelinų balių. Pačios virėme ir varžėmės, kas suvalgys daugiau cepelinų.Dešimtoje klasėje vėl sujungė klases ir mus auklėjo V. Lėgaudienė. Mes liūdėjom, kad ir vėl keičiasi auklėtoja.
Iš kolūkinių talkų buvo daug naudos, susitaupėme pinigų ir per žiemos atostogas išvažiavom į Maskvą.Ir dabar pakalbam apie tai, kaip vaikinai į šaltąją Rusiją nuvažiavo be kepurių. Vienintelis Petras turėjo kepurę.Ta vienintele kepure visi pasišildydavo ausis. Vaikščiodami taip pavargdavome, kad vieną vakarą Leonarda pasiūlė mesti burtus, kas nuaus batus… Labai įdomu buvo ruoštis karnavalams – puošėme salę, vakarais repetuodavome, prieš tai susitarę, kad mums atrakins mokyklos duris. Užsibūdavome iki vėlumos. Vienuoliktoje (abiturientų) klasėje vėl pasikeitimai, mus „perėmė“ L. Matveičikienė. Jautėm, kad jai įdomu su mumis. O ir mes turėjome pažinčių – patį direktorių J. Matveičiką.
Vykdavo vertingos klasės valandėlės, kuriose kalbėdavome vieni apie kitus. Iš anksto ištraukdavome kelių draugų, apie kuriuos turėtume pasakoti, vardus, atsakingai apgalvodavom, ką pasakyti. Mokykloje buvo daugybė būrelių, veikė mokyklos radijas.
Atėjo paskutinis skambutis. Ant lentos užrašyta: „O rytoj jau į senąją klasę niekas nešauks varpeliu”. Ir gėlių, gėlių. Ir ašarų, ašarų. O paskui – klasės susitikimai. Kas penkeri metai-būtinai. Per susitikimus visada nueiname į mokyklą, pasėdim savo klasėje. Kol buvo gyva auklėtoja, vesdavo mus pamoką. Turime dvi klasės drauges mokytojas – Virginiją ir Liudą. Prieš trejus metus susitikime minutės tylėjimu pagerbėme klasės draugės Birutės atminimą.
Aldona MAŠENAUSKAITĖ
„Vienybės“ sausio 25 d. numeris