Ar tu galėtum…?

Ką galėtumei padaryti tokio, kas nustebintų pirmiausia tave patį? Ar galėtum iš tikro savo gyvybę aukoti dėl kitų? Ar galėtum kasdien mirti, gal ne kartą, ne du su tais, kuriuos mėgini išgelbėti KARE? Kalbamės su M. Z.(28 metų)  mūsų kraštiečiu, kuris pasiryžęs tai daryti ir daro.

Retai, bet taip nutinka. Išgirsti kokią naujieną ir nešioji ją, augini. Susitinki su jos dalyviu. Pakalbi. Užrašai ir žinia, pasakojimas atiduotas skaitytojų teismui. Procesas trunka dieną – dvi. Šį kartą viskas buvo ilgiau. Viena – dėl reikalingų leidimų gavimo, dėl slaptumo, saugumo herojui ir jo artimiesiems. Antra – minčių sudėliojimui ir suvokimui apie ką rašysiu. Ir atsakymo į klausimą ieškojimas – ar galėčiau kasdien mirti, kad rytą vėl kilčiau ir kartočiau tai kiekvieną dieną.

Karo gydytojas

M.Z. gyveno: gimė ir augo mūsų krašte. Baigė mokyklą. Patraukė medicina. Užsibrėžęs tikslą būti tuo, kuo nori, nepasuko tėvelių pėdomis. Dabar studijos sustabdytos, nes yra svarbesnių reikalų, tvirtina jis.

Studijuodamas tapo organizacijos „Blue/Yellow“ savanoriu. Tačiau tos veiklos, suprato jis, yra mažai. Susipažino su organizacija „Gydytojai be sienų“.

Noras padėti būnant ten – vietoje, kur karas yra ne eilutės žinių pranešimuose, kelias minutes trunkančiuose televizijos reportažuose, atvedė jį į Ukrainą. Į karą M.Z. atvyko praėjusių metų lapkričio mėnesį. Pradžia – už beveik dviejų tūkstančių kilometrų esanti Mečnikovo ligoninė Dnipre. Prieš didžiąsias metų šventes, stingant medikų, pateko į vokiečių brigadą, kurios užduotis – padėti į užnugarį evakuoti fronte sužeistus karius.

Šiais metais sausio pradžioje grįžo į Lietuvą. Tačiau tik trumpam – sunku buvo grįžti į normalų gyvenimą, kuomet mintyse vis stovėdavo karo vaizdai, kenčiantys žmonės, kurie, tikrąja prasme, kovoja už savo Tėvynę iki paskutinio kraujo lašo.

M.Z. tėvai pasiturintys. Tačiau vaikinas sako, jog nuo mažumės buvo mokomas užsidirbti pats. Tėveliai puoselėjo, ugdė vaikų savarankiškumą, bendražmogiškas vertybes. Jo poelgis būti ten, kur yra dabar, jauno gydytojo žodžiais, verčia tėvus kasdien nerimauti, tačiau jie didžiuojasi, palaiko. O jis pats didžiuojasi gimtine ir jos akmeniniais žmonėmis.

Karas

M.Z. sako, jog karas parodė kas yra kas – jis pritraukia gerus, tiesos pusėje stovinčius žmones. Tačiau taip pat išryškina ir niekšus, siekiančius net iš karo baisumų pasipelnyti. Nuolatinis stygius – tai apibūdinimas to, kas eina kartu su karu.

Stinga personalo. Sužeistuosius evakuojanti brigada sudaroma iš žmonių, kurie gali būti su medicina neturėję iš vis jokių reikalų…

Ramūnas ŽIMANTAS

Visas rašinys balandžio 25 d. numeryje

Nuotrauka iš Facebook`o profilio