Be akmens užantyje

Kraštiečiui Stasiui SUNGAILAI nešiotis akmenis užantyje išties nereikia, jis vertingiausią žemės dovanų kolekciją, trisdešimt metų rinktą ir saugotą,  padovanojo Akmenės krašto muziejui. Be to, akmenys užantyje niekada nepadėjo taikiai gyventi. Taikus gyvenimas,  bendravimas Stasiui svarbūs, jis  vertina artimuosius. Jei kur pamatysite šio vyro nuotrauką, bus apsuptas vaikų, anūkų. Kai pasakoja apie save, kalboje dažnokai įterpia mintelę apie mylimų žmonių gyvenimus.

Savivaldybės sukviestoje „Padėkos dienoje“ Akmenės miesto gyventojas Stasys Sungaila  pagerbtas už trijų dešimčių metų pomėgį, padėjusį sukaupti kelių tūkstančių fosilijų, mineralų, akmenų kolekciją. Jau dešimtmetis kolekcija praturtina muziejaus ekspoziciją. Kai savo akmenėlių pasiilgsta, kai nori atgaivinti grožybių – patikėkite, Stasiui tai gražiausias vaizdas – paveikslą, ateina į muziejų. Akmenės krašto muziejaus kolektyvas ir pasiūlė merui apdovanoti kraštietį.

Statys buvo gal dvylikos metų, kai Šaltiškių kaimo vietovę žvalgė geologai. „Vaikams visada įdomu sukinėtis prie suaugusiųjų, tad ir aš sukinėjausi prie žvalgytojų. Jie manęs šalin nevarė, kalbėdavomės, parodydavo, ką iškasę, padovanodavo akmenukų, kriauklelių. Buvau skaitęs istoriją, kad žemės rutulys laikosi ant trijų banginių nugarų. Klausiau geologų – ar nepragręš banginiui nugaros? Vyrai juokdavosi iš mano pokštų. Jau tuomet kirbėjo mintis, kad labai norėčiau dirbti tokį pat darbą, kaip geologai,“ – pasakojo Stasys. Penkis vaikus auginančioje Stasio šeimoje akmenys turėjo kitą paskirtį – takams ir gėlių darželiams aptverti, nei namiškių, nei draugų tarpe nebuvo žemės turtais susidomėjusių. Dažnokai iš vaiko pasišaipydavo, kad akmenukus renka. Tiesą sakant, ir iš suaugusio pasišaipydavo, tačiau Stasiui tai nebuvo svarbu, dėl laidomų  juokelių neįsižeisdavo. „Mat patiko – to užteko. Dirbau melioracijoje, ekskavatoriumi kasinėjau Juros periodo klodus, radau tokių grožybių!

Romos JONIKIENĖS rašinys gruodžio 8 dienos „Vienybėje“.