
Drausti ir bausti. Priglausti negalima?..
Kai klausaisi už lango ūžaujančio vėjo, ar į langą besiplakančių lietumi permirkusių šuorų, darosi liūdna, kad gražiajam rudeniui pabaiga. Baigėsi spalvos, traukiasi šviesa: ir rytą, ir vakarą ilgiau reikia žiburio. Radijas vis pamėtėja žinių, komentarų ar diskusijų, dėl jų darosi liūdna, kad nebesaugu, nebetikra, kad iš mūsų pačių gyvenimų auga kažkokie baubai ir grėsmės.—
…Kaune vėl užlipta ant grėblio. Kilęs triukšmas dėl vaiko teisių tarnybos veiksmų, parodė, kad ginti turinčios institucijos, nežino, kaip tai daryti. Gelbėja bausdami. Nuo pat pirmos žinios apie iš šeimos paimtus vaikus dėl įtarimų smurtavus prieš juos, nebuvo nė vieno žodžio apie pagalbą šeimai, apie specialisto paramą sutrikusiai mamai susitvarkyti su emocijomis, niekas nepasidomėjo, kaip jaučiasi stresą patyrę vaikai. Vaikus privalu saugoti. Institucija įgyvendino įstatymo eilutę? O gal tai buvo nuo smurto gelbėjantis institucinis smurtas? Gelbėjantis nuo fizinio, bet sukeliantis emocinį ir psichologinį skausmą? Negi pastarasis menkesnis?—
Vis mažiau supratimo ir meilės bendram buvime, atsiranda dar didesnė socialinė hierarchija. Nelygybė suskaldo visuomenę. Visa tai sukelia nerimą. O nerimas, kaip sako specialistai, yra susijęs su negeromis pasekmėmis, pavyzdžiui, su trumpesniu gyvenimu, psichine sveikata, vaikų pasiekimais mokykloje, pasitikėjimu vienas kitu, nusikaltimų skaičiumi bei išsiderinusiais žmonių tarpusavio santykiais bendruomenėje.
—Vėjas už lango kelia liūdesį, bet kai, važiuodama dviračiu, aš tuos vėjo gūsius įveikiu, jaučiuosi geriau…
Daugiau Lilijos Smalakienės pamąstymų šeštadienio, spalio 27 d. “Vienybėje”.