Futbolas daugiau nei žaidimas

Armando Tarlazis Vieira Dos Santos, toks egzotiškas yra tikrasis jau 4 metus mūsų krašte gyvenančio ir čia vietinius braziliškų  futbolo paslapčių mokančio trenerio ir futbolo žaidėjo vardas. Vietiniai futbolo entuziastai geriau šį žmogų pažįsta, kaip tiesiog Mandinio. Apie tai kaip Armando atsidūrė mūsų krašte, su kokiais iššūkiais čia susidūrė ir kodėl brazilams toks svarbus futbolas, jis sutiko papasakoti “Vienybės”  skaitytojams.

Kaip taip nutiko, kad likimas tave iš tolimojo San Paulo miesto Brazilijoje atvedė į Lietuvą?

Kai man buvo 23 metai, apsisprendžiau siekti profesionalaus futbolininko karjeros. Vadybininkas pakvietė  į tuo metu trečiojoje Danijos lygoje žaidusį klubą. Danai mane sutiko šiltai, žaisti sekėsi. Klubas turėjo ilgalaikę strategiją, kaip po 10 metų pasiekti aukščiausią lygą. Vis dėlto, kitame sezone norėjau išbandyti savo jėgas aukštesniame lygyje. Tuo metu pastiprinimo ieškojo Šiaulių klubas, kuris tada žaidė aukščiausiame Lietuvos čempionate, praėjau šiauliečių atranką ir 2007 pradėjau gyventi ir žaisti Lietuvoje.

Ar didelių skirtumų aikštelėje ir už jos ribų radai čia, Lietuvoje?

Palyginti Šiaulius ir San Paulą būtų labai sudėtinga. Tačiau vaikystėje aš daug laiko praleidau tėčio gimtinėje, mažesniame mieste, tad didelio kultūrinio šoko nepatyriau. Galbūt skirtinga buvo tai, kad vėlesniu laiku sugalvojus nusipirkti maisto, parduotuvės jau nebedirbdavo.Nors į Lietuvą atvykau vasaros pradžioje, tačiau tuo metu temperatūra buvo apie 20 laipsnių šilumos. Vietiniai klubo draugai mane kviesdavo į paplūdimį, o aš nesuprasdavau, kaip  tokiame šaltyje galima maudytis. Palyginti su Brazilija, 20 laipsnių šilumos pas mus būna žiemą. Pagyvenęs ilgiau Lietuvoje, supratau, kokia trumpa čia vasara ir kaip labai vietiniai vertina šiltas jos dienas.

Kuo tuo metu išsiskyrė lietuviškas futbolas?

Palyginti su pirma mano profesionalo patirtimi Danijoje, galiu pasakyti, kad komandos draugai buvo daug atviresni ir draugiškesni, palaikėme šiltus santykius su kitais klubo nariais. Vyresni žaidėjai daug dirbdavome ir stengdavomės savo patirtimi pasidalinti su jaunesniais kolegomis. Tuo metu mane nustebino, kad lietuviai žaidžia labiau fizine jėga ir disciplina paremtą žaidimą. Brazilijoje įpratau žaisti 4 numeriu, taip vadinamu po puolėjais, tačiau čia supratau, kad vietos kūrybai aikštėje yra gerokai mažiau ir turiu labiau atsitraukti į gynybą. Per karjerą man yra tekę žaisti ir Maltoje, ten visas žaidimas yra kardinaliai kitoks. Maltoje yra daug žaidėjų iš Brazilijos, viskas daug labiau remiasi individualiais žaidėjų sugebėjimais ir technika.

Europoje ir Lietuvoje gyveni jau daugiau nei 10 metų, ar labai pasiilgsti namų, ko galbūt labiausiai trūksta?

Prieš metus Brazilijoje po sunkios ligos mirė mano mama. Turiu būti sąžiningas, nuo to laiko pradėjau ilgėtis labai daug dalykų. Pradėjau su nostalgija žvelgti į praeitį. Labai pasiilgau viso to gyvenimo būdo. Brazilijoje žmonės yra labai atviri ir šilti, mes labai daug bendraujame tarpusavyje, kartu gaminame maistą, dideliame būryje leidžiame laisvalaikį. Gyvendamas Lietuvoje, sukūriau šeimą, čia gimė mano dukra. Turiu pasakyti, kad mano žmonai būdavo šokas, kuomet pas mus į svečius visiškai neperspėję užsukdavo mūsų draugai. Brazilijoje tai būdavo suprantamas dalykas, čia tai yra visiškai neįprasta.

Gal gali pasidalinti paslaptimi, kodėl Brazilijoje toks populiarus futbolas ir kodėl jums taip sekasi aukščiausio lygio čempionatuose?

Futbolas yra puikus sportas, kuriuo mėgautis gali kiekvienas. Žinoma, Brazilija yra labai didelė šalis ir tikrai yra geresnės galimybės suburti gerą komandą, tačiau sėkmė yra ta, kad futbolas Brazilijoje yra daugiau nei sportas – tai gyvenimas. Aš, kaip ir daugelis vaikų nesiskirdavau su kamuoliu, su draugais mes žaisdavome futbolą, kartu treniruodavomės, baigę treniruotę kamuolį spardydavome gatvėje, su futbolo kamuoliu sėsdavau prie pietų stalo, su kamuoliu ir užmigdavau. Kadangi šis sportas nereikalauja ypatingos įrangos ar sąlygų, juo mėgautis gali kiekvienas nepriklausomai nuo pajamų. Mūsų šalis yra labai skirtinga, čia gyvena įvairiausių tautų žmonės, kurių protėviai atkeliavo į šalį iš viso pasaulio, taip pat egzistuoja didžiulė turtinė nelygybė, bet futbolas sujungia mus. Kai žaidžia nacionalinė komanda, nepriklausomai nuo pajamų ar  gyvenamosios vietos, visi palaiko savo komandą. Kalbėjau apie mūsų gyvenimo būdą, šiltą bendravimą ir atvirumą. Kadangi futbolas yra komandinė sporto šaka šie mūsų kultūros bruožai taip pat padeda suburti gerą komandą.

Artėja Europos futbolo čempionatas, ar stebėsi varžybas ir ką palaikysi?

Žinoma stebėsiu čempionatą. Futbolo lygis visoje Europoje yra labai aukštas ir man patinka Europos čempionatas, nes jo metu gali pamatyti daug gražaus ir kokybiško žaidimo. Kadangi Lietuviai nežaidžia čempionate, manau sirgsiu už Danijos rinktinę, nes žaidžiau šioje šalyje. Sirgsiu už Daniją, bet manau, kad čempionatą vėl laimės vokiečiai. Jų komandos disciplina sunku nesižavėti ir jie turi labai daug patirties, kuri praverčia aukščiausio lygio čempionatuose.

Interviu  trečiadienio, birželio 16 d., VIENYBĖJE.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto “Esu europietis” dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ “Pilietinio atsparumo iniciatyva”. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.