Gimtinėje sava tarp žmonių ir knygų

Keturios dešimtys metų vienintelėje darbovietėje, kuri šiais metais mini aštuoniasdešimt metų. Ir dar vienas – jau savas – šešiasdešimtasis jubiliejus. Visa tai ten, kur įminta pirmoji pėda, perskaityta pirmoji knyga, parašytas pirmasis žodis, buvo pirmieji namai. Tai kruopiškės Rimos URMONIENĖS laikas –  vakar, šiandien ir rytoj.

Ramūnas ŽIMANTAS

Biblioteka

Pastaraisiais metais Rimos buvimo Kruopių miestelio viešumoje vis daugiau. Ilgą laiką buvusi tik vyriausiąja bibliotekininke, šios įstaigos renginių organizatore, dabar dažniau matoma renginių vedėjos vaidmenyje. Viskas ramiai, iš lėto. Kaip ir visas jos gyvenimas Kruopiuose.

Tiesa, buvo laikas, kuomet Rimos tėvukai su visa šeimyna, kurioje dabar du broliai ir trys seserys, gyveno Beržėnuose (Joniškio rajonas). Ten juos pasikvietė iki pat šių dienų nuostabiu šeimos draugu esantis Vytautas Almanis. Amžiną atilsį tėvukas Justinas Meižis dirbo miške, mama Marcijona rūpinosi šeima, tačiau sutikti su tuo, kad vaikai, baigę Beržėnuose pradinę mokyklą, savaitei išvyktų gyventi į Rudiškių mokyklos bendrabutį, nenorėjo. Tėvuko sesuo Kristina pasiūlė grįžti atgal į Kruopius. Meižiai grįžo ir liko iki pat šiol. Beveik visi penki – tik sesuo Rasa išvyko,  nors ir negyvena čia, bet toli nuo gimtinės nenutolsta.

Rima pasakoja, kad pirmoji meilė knygai atsirado mokykloje. Sudomino mokytoja Audronė Gedžienė. Tačiau tai, kad bus bibliotekininke ir dar gimtinėje, ji negalvojusi. Pirmasis ženklas pasirodė baigus vidurinę mokyklą. Gyvenat šalia miškų, bendraujant su miškininkais užvaldė romantika ir noras būti dar arčiau to, kas supo tuomet Meižių vienkiemį šalia miestelio. Deja, tuomet konkursas studijuoti miškininkystę buvęs net vienuolika norinčių į vieną studijų vietą. Svajonė, neįveikus konkurso, atitolo. Ketino laukti metus, darbuotis ir papildomai ruoštis. Tačiau mama patarė – nelauk, keliauk į Telšius mokytis, bibliotekininke būsi. Pakluso. Bet protestuojanti jauna dvasia šėlo – su studijų drauge skuodiške šmirinėjo po Kretingos rajoną, ieškodamos tinkamos darbo vietos. Tačiau ten galima buvo pakliūti tik į dar mažesnių kaimelių, gyvenviečių bibliotekas, o tai reiškė, kad ir etatas bus nepilnas, ir alga nedidelė. Tokia perspektyva neviliojo…

Visas rašinys kovo 6 d. numeryje

Jono VAPSVOS nuotrauka

Iš dešinės Rima Urmonienė su Vitalija Žakiene ir Liuda Povilaityte