Gimtojo kaimo istorijos puslapiai
Mus vienijančios cerkvės jubiliejus
Mano gimtojo Daubiškių kaimo rusakalbiai gyventojai, atkelti čionai po baudžiavos panaikinimo carinėje Rusijoje, išpažino pravoslavų tikėjimą. Kažkodėl mus lietuvių kalbininkai vadina stačiatikiais – ar todėl, kad maldos namuose meldžiamės stovėdami? Gal ir katalikus vadinkime sėdatikiais, o islamo išpažintojus – klūpatikiais…
Lygiai prieš 150 metų – 1875 m. liepos 20 dieną – Viekšniuose buvo pastatyta cerkvė ir jai suteiktas šventojo stebukladario Sergijaus Radoniečio vardas. Nuo tada ir esame šios cerkvės parapijiečiai. Čia vykdavo visos religinės apeigos: krikštynos, sutuoktuvės, mirusiųjų palydos. Be svarbiausių šv. Kalėdų ir šv. Velykų paminėjimų ypač įsimintina tapo cerkvės vardadienio šventė. Kasmet, liepos 18 – ąją, susirenkame į Šv. Sergijaus atlaidus. Esu ir pats šioje cerkvėje krikštytas. Tarpukaryje maldos namuose lankėsi garbingas svečias – respublikos prezidentas Antanas Smetona. Toks valstybės vadovo vizitas daug ką pasako.
Iš vaikystės prisimenu, kokia gausybė maldininkų čia susirinkdavo, ratuotiems svečiams net vietos pritrūkdavo, tad dauguma susiburdavo Fermos kaimo sodybose. Kol dar nebuvo kolūkių, atsimenu, kaip mes su Simo Kramenkos arkliuku nurisnojome į Viekšnius. Po kolektyvizacijos, kai arklių netekome, važiuodavome traukiniu „Kaunas – Mažeikiai“…
Igoris JAROŠEVAS
Autoriaus nuotraukose:
Aš su dukra Ina prie senelių Vasos ir Tichono Buselių kapo Viekšnių pravoslavų kapinėse
Maldininkų procesija aplink cerkvę
Būrelis atvykusiųjų į Šv. Sergijaus atlaidus cerkvės šventoriuje
Visas rašinys rugsėjo 5 dienos laikraščio puslapiuose
