GYVENIMAS

 

(Publicistiniai apmąstymai)

Slenkstis

Užšalo. Per vieną naktį.  Vien ledas. Nei pavažiuoti, nei paeiti. O mes pajudame.  Sunkvežimis ir mano „žiguliukai“.  Kelionės atidėti  negalima. Tėvų sodyboje palikti gyvuliai. Po to, kai mamą ištiko insultas ir ją parvežė pas mano  seserį Romą, tėvukas dar dieną kitą gyveno vienas.  Paskui ir jį  parvežėme. Dabar važiuojame paimti gyvulių.

Buvo 1990 metų gruodis. Diena niūri, tamsi. Ją dar labiau tamsino „jedinstvenininkų“ maištai Vilniuje, netikėtas maisto kainų šuolis, sumaištis. Kaip šmėkla sėlino politinio gyvenimo virpesys su  būsimais Sausio 13-osios įvykiais. O mums dar ir staigus insulto smūgis. Tą pavasarį atšventėme Mamos 80-metį. Per vasarą žvali buvo. Bet  vasarą pasivijo ruduo…

Kada ir iš kur besugrįždavome, mus pasitikdavo šilti namučiai ir du žilagalviai senoliai. Šį kartą namai šalti. Ir ištuštėję.   Į  sunkvežimį įkėlėm  karvutę, avytę. Nediduką šunelį tėvukas priglaudžia prie savęs  po striuke. Šunelis virpa. Nuo šalčio ir nuo nežinios. Ir jis palieka namučius. Saugojo, mylėjo,  kiekvieną šeimininko žingsnį sekė…

Dar kartą pasukame į trobą. Tėvukas atsistoja prie  kryžiaus ir pašnibždomis kalba: “Dievuli, saugok mano namelius…“ Tas medinis dailiai drožtas  kryžius daugybę metų buvo ant sienos. Pasakojo, kad jį išdrožė kažkas kalėdamas…

Visas rašinys sausio 21 d. numeryje

Julija SEJAVIČIENĖ