Į Amazonę pas indėnus (6)

Sausio 12 diena

Naktį šabono atrodo įspūdingai – didelis kiemas, žvaigždėtas dangus, kampuose dega laužai. Šabono kiemą apšviečia įspūdinga pilnatis. Pasigirsta dainos ir pamatome kiemo pakraščiu einančias moteris. Naiviai manėme, kad tai koncertas mūsų garbei, bet apsirikome. Spėjame, kad tai vaisingumo šventės, skirtos bananų sunokimui, ceremonija. Priekyje eina mažos mergaitės, už jų – paauglės, toliau moterys su vaikais ir vyriausios moterys. Visos jos pusnuogės, kūnai išpiešti raudonais dažais, vyresnių moterų žandai išdažyti juodai, panašu, jog tai gedulo ženklas. Dainuodamos jos apsuka keletą ratų šabono kiemu. Jausmas yra nenusakomas, nieko panašaus nesu patyręs. Mus visus apima lengva euforija.

Paklausiu, ar naktį šabono išėjimai bus atidaryti, jei prireiktų aplankyti džiungles. Vadas atsako, jog ne, juk aplink laukinės džiunglės. Visus reikalus reikia atlikti šabono centre esančiame kieme, kuriame prieš tai išdidžiai stovėjome, t.y. viso smalsaus kaimo akivaizdoje. Euforija traukiasi.

Vietiniai indėnai mums paskiria kampą hamakams pasikabinti. Pasieniais laksto kumščio dydžio tarakonai, rėplioja didokos skruzdėlės. Velniai žino, kiek jų gali prilįsti į mūsų kuprines. Esame labai pavargę, todėl einame miegoti. Vidurnaktį su vadu sutariame vykti į medžioklę. Tiesą sakant, mane tai stebina, nesuprantu, ką galima medžioti vidurnaktį visiškoje tamsoje.

Sausio 13 diena

Naktis. Mus pažadina vadas. Keliamės ir siauru džiunglių takeliu einame prie upės. Myša, aš, vadas ir dar du indėnai kanoja išplaukiame į kaimanų medžioklę. Turime ant kaktos tvirtinamus žibintuvėlius, indėnai ginkluoti mačetėmis, vadas atsivežė nenusakomo amžiaus ir gamintojo šautuvą (tokio pavojingo šlamšto man dar neteko laikyti rankose). Šviečia pilnatis, dangus pilnas žvaigždžių, džiunglių garsai, medžiuose kaip iliuminacijos žybsi jonvabaliai. Vaizdas neįtikėtinas, aprašyti to neįmanoma, vėl apima euforija. Be abejo, tai vienas stipriausių įspūdžių per visą mūsų kelionę. Vėsoka, valtis palengva dreifuoja pasroviui. Prožektoriais šviečiame į upės pakraščius stengdamiesi pastebėti raudonas kaimanų akis arba tarp augalų besislepiančias kapibaras, didžiausias Amazonės graužikas, beje, skanus. Taip plaukiame kokias ketvertą valandų…

Visas Gyčio Juodpusio rašinys rugsėjo 23 d. numeryje