Į Amazonę pas indėnus (7)

Sausio 14 diena

Prabundame švintant. Šalia Myšos gretimame hamake miegojo indėnas, kurį praminėme Šreku – jis visą naktį garsiai šnarpštė ir bezdėjo. Beje, tai būdinga visiems vietiniams, jie nuolat bezda, krenkščia ir spjaudosi. Čia niekas dėl to nesuka galvos, tiesiog turime su tuo susigyventi. Gamtiniai reikalai naktį atliekami šabono kieme ir tik per lietaus sezoną vanduo tą gėrį nuplauna. Šabone gausu antihigienos požymių – visų be išimties gyventojų kojos ir nagai yra pažeisti grybelio, aplik trinasi perkarę ir nušašę šunys, kurių indėnai niekuomet nešeria, bet dažnai spardo. Indėnų šunys minta visokiomis atliekomis, mačiau ėdant net banano žievę. Rimtai nerimaujame dėl savo sveikatos, rankas ir kojas nuolat tepame antiseptiniais tepalais. Šį nerimą dar sustiprina ir mūsų psichologinis nuovargis. Prausiamės už kaimo iš kalnų tekančiame upelyje. Vanduo švarus ir vėsus, higienos procedūros ramina.  Juokina tai, kad vietiniai (teisingiau vietinės) paslapčiomis stebi mūsų higienos procedūras.

Andrejus ir Myša užrašo kelis vado papasakotus Janomamo padavimus. Su vietiniais indėnais išsiruošiame į džiungles. Kelias veda per bananų, papajų ir specialių nendrių, naudojamų strėlių gamybai plantaciją ir negilų kalnų upelį. Džiunglės kaip džiunglės – karšta, drėgna. Akselis rodo, kaip nukirtus lijaną surasti vandens, parodo troškulį puikiai malšinančius augalus, laukinį tabaką. Pabandome iš laukinio tabako pasidaryti suktines ir indėnų pavyzdžiu kišti už lūpos. Jokio efekto. Arba kažką ne taip darome, arba Akslelis prifantazavo apie laukinį tabaką ir mes prisiėdėme šieno. Turime pasiekti kažkokį kalną. Po kurio laiko man šis žygis ima rodytis beprasmis – karšta, džiunglės ir nieko naujo. Pasakau, kad nutariau grįžti. Kompanija manęs vieno neišleidžia, grįžtame kartu. Leidžiantis nuokalne link kaimelio mane sugėlė vapsvos, nes užsižiopsojęs užlipau ant jų lizdo. Labai skaudžiai sukandžiojo ausis, bet rimto pavojaus nėra. Indėnams situacija pasirodo žiauriai juokinga. Džiaugiuosi, kad atsisakėme išankstinių planų iki gretimo kaimo keliauti džiunglėmis. Su apysunkėmis kuprinėmis eiti džiunglėmis būtų labai sudėtinga.

Priėjus kalnų upelį į jį šokame su visais rūbais – vėsokas, iš kalnų tekantis vanduo yra neįtikėtina palaima šiame klimate.

Kadangi kaimelio gyventojai nusiteikę nelabai draugiškai, ir, nežiūrint gaunamų dovanų, atsisako fotografuotis, o mes rimtai nerimaujame dėl savo sveikatos, nusprendžiame išvykti anksčiau, nei planavome…

Daugiau, apie kelionę į Amazonę Gyčio Juodpusio rašinyje, rugsėjo 30 d. numeryje