Iš didžiosios raidės…
Gegužės 26 – ąją „Vienybės“ kolektyvas, o ir šimtai Leopoldą ROZGĄ pažinusių žmonių prisimins kaip liūdną dieną. Tądien, prieš metus, ilgametis laikraščio redaktorius, kraštotyrininkas, talentingas ir patikimas mūsų kolega išėjo amžinybėn. Leopoldas nemėgo paviršutiniško liaupsinimo, viešumo, o giriamas ir pagerbiamas labiau kuklinosi, nei džiaugėsi. Norime paprastai ir taktiškai prisiminti Leopoldą. Ir nieko geriau nėra, nei pagarsinti jo mintis. Jis po apdovanojimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ pasakė: „PUBLICISTUI REIKIA ERDVIOS ŠIRDIES, MEILĖS SAVO RAŠINIŲ HEROJAMS IR ERUDICIJOS.“ Jei tokia nuostata lydėtų kiekvieną žurnalistą, pasaulis būtų kur kas šviesesnis, nei yra šiandien. Šis interviu su Vilniaus universiteto dėstytoju, LŽS svetainės redaktoriumi Vytautu ŽEIMANTU buvo paskutinis viešas Leopoldo pasisakymas. Kas geriau pagerbs žurnalistą, nei jo mintys?
„Vienybės“ laikraštis
– Visų pirma, Leopoldai, nuoširdžiai sveikinu tave su gražiu apdovanojimu – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Jau buvai apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. Taigi tai ne pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis tavo apdovanojimas. Ką tuo metu, kai sužinojai apie šį apdovanojimą, pajutai?
– Pagalvojau, kad man paskirtas dar vienas avansas, tik nežinia, kiek laiko skirta tam avansui kompensuoti. Ir ta formuluotė: „Už nuopelnus“… Nėra kokių ten mano nuopelnų, tiesiog sutapo mano domėjimosi erdvė, hobis ir galimybės. Dirbdamas redaktorium, galėjau laisviau disponuoti laiku ir daugiau rašinių vienaip ar kitaip paskelbti ne tik rajono laikraštyje. Tikiuosi, kad ir skaitytojams jie buvo įdomesni už Brežnevo raštus. Ačiū kolegoms, Antai, rengiant Papilėje S. Daukanto muziejų, jie apskritai man leido neužsiimti laikraščiu.
– Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kas ji tau?
– Šviesi ir be galo darbšti intelektualė. Tolerantiška skirtingų politinių bei etinių nuostatų asmenims, todėl ir gerbiama. Ir drąsi. Pirmininkauti pirmam Steigiamojo Seimo posėdžiui – juk reikėjo ir autoriteto, ir pasitikėjimo savimi. Jos veikla patvirtina, kad ir atokioje provincijoje galima kurti ir tarnauti Lietuvai.
– Medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ buvai apdovanotas už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes. Norėtųsi apie publicistiką plačiau pakalbėti. Kaip sekasi kurti publicistiką? Ką apie ją galvoji?
– Manau, kad publicistui reikia erdvios širdies, meilės savo rašinių herojams ir erudicijos. Tikrai neišsenkantis šaltinis žurnalistui yra žmonės. Ir Akmenės krašte yra galybė nuostabiai dvasingų, neabejingų Tėvynės likimui. Daug nuostabiai energingo ir gabaus jaunimo, kuris, deja, baigęs gimnazijas, turės ieškodamas pragyvenimo emigruoti į užsienius ar į Lietuvos didmiesčius. Kol epidemijos, karantinai ir kitokios bjaurastys neleidžia viešų masinių renginių, ir „Vienybės“ laikraštį leidžiantys kolegos naudojasi tuo neišsenkančiu šaltiniu.
– O apskritai, ką manai apie publicistikos būklę Lietuvoje? Ar jos pakanka?
Visas rašinys gegužės 24 d. numeryje