Iš Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto kraštotyros rankraščių (1)

Prasmingos pastangos

Esu nustebusi ir džiaugiuosi tuo, kad Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto rektorė Rimana Vapsvienė, prorektorė Genovaitė Sakavičienė, Turizmo ir kraštotyros fakulteto dekanė Vanda Kateivienė  tiek daug dėmesio skiria savo krašto istorijai ir praeičiai, skatina universiteto  klausytojus užrašyti prabėgusių dienų  fragmentus. Taip mūsų gyvenimo istorijos dalelytės persikelia į ateitį ir kalbės naujoms kartoms. Nesuklysiu sakydama, kad universitetas skęsta istorijų rankraščiuose. Daug jų sudėta į knygas, kurias išleido Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universitetas, dalis gula į segtuvus ir papildo rankraščių lentyną. Universitetas išleido knygą apie  Naujosios Akmenės miesto 1-ąją vidurinę mokyklą – „Pro metų šydą“. Ji parengta kraštotyrininkų surinktais faktais. Akmeniškius pasiekė knyga  mūsų krašte gyvenančių tautų nacionalinių  valgius ir virtuvės įvairovę „Ant vaišių stalo – įvairių tautų valgiai“. Tam daug pastangų skyrė Sveikatos fakulteto studijos „Gyvenk sveikai“ klausytojos. Dailiųjų amatų studijos klausytojai išleido meninių darbų pavyzdžių knygutę „Iš močiučių skrynios“. Su kūrybine mintimi nesiskiriantys klausytojai skaitytojui atidavė savo kūrybos knygą „Viršum gyvenimo klonių“.

Šaunu, kad šiandieninei gyvenimo tėkmei, žvilgsniui į praeitį negailima laiko, širdies kaitros. Jeigu taip kiekvienas iš mūsų įamžintume trapaus laiko akimirkas,  tiems, kurie kada nors domėtųsi  praeities puslapiais, nereikėtų klajoti po  krašto praeities labirintus. Ačiū už tai, ką darote ateičiai!

Julija SEJAVIČIENĖ

Žurnalistė, Akmenės rajono Garbės pilietė

 

Kur prasideda gimtinė

Buvom šalia tėvų

Gimtinė – tai gimtoji vieta, kilmės kraštas, tėvynė, o žodis – mažiausias kalbos vienetas,

turintis prasmę ir reikšmę. Gimtinę turime tik vieną, o žodžių, išreikšti padėką ir meilę gimtinei,

– labai daug. Kartais jų net pritrūkstame. Mano   žodis,   skirtas   Naujosios   Akmenės   miestui,   jo   žmonėms,   gimtajam   kaimui, praėjusiam ir būsimam laikui.

Mūsų šeimos gyvenimo kelio pradžia – Gaudžiočių kaimas, esantis už kelių  kilometrų nuo

Naujosios Akmenės. Mūsų, keturių vaikų, vaikystė ir jaunystė skleidėsi beržo, kurį pasodino tėvelio

rankos,   pavėsyje.   Prie   šio,   dar   labai   jauno   medžio,   tėvelis, kolūkio   brigadininkas,  kaimo

žmonėms skirstydavo darbus. Vienus siųsdavo į fermas, kitus į  laukus. Kai paaugome, leisdavo ir mums „užsidirbti“ –  siųsdavo su suaugusiais  rinkti akmenų, ravėti daržų, po penkias   kapeikas   mokėdavo   už   obelaičių   apkasimą   besikuriančiame   Daunorių   sode.

Linksmiausias darbas būdavo – iš javų lauke „nukirsti“ piktžolėm galvas. Sesutės, brolis ir aš esame rišę ir į gubas statę rugius, išmokome  kulti , šieną griebti, krauti, ravėti, rudenį nuimti derlių. Driekėsi neužmatomi kolūkio laukai…

Visas Aldonos KRIAUČIŪNIENĖS rašinys liepos 1 d. numeryje

Nuotraukoje autorė