Iš širdies, ne iš reikalo

Žmonių susivienijimų ir sąjungų būna įvairių, dažniausiai iš reikalo arba iš širdies. Iš širdies vienijamės tuomet, kai to patys labai norime, nėra prievartos, įkalbinėjimų. Ir nesvarbu, kiek savanorių ateis ir susijungs į branduolį. Kai žinia pasklis toli – prisijungs dar daugiau idėjos brolių ir seserų. Tokiu pagrindu burtasi į žemaičių draugiją.

Iš kalbos niuansų suprantame, kokiai tarmei priklauso kalbantysis. Kad ir kaip „bėgtum“ nuo prigimtinės tarties, įgimti perliukai lieka. Juk ir tikti žemaičiai moka bendrinę kalbą, tačiau dažnai ją pagardina ypatingo žodyno ir tarmės prieskoniais. Rugpjūčio 13 – ąją Viešojoje bibliotekoje žemaitiška šneka buvo privalumas, o išraiškinga tartis tik patvirtino žinojimą – Akmenės kraštas tikrai žemaitiškų šaknų. Nutarta steigti  Akmenės krašto Simono Daukanto žemaičių draugiją. Tai pirmasis  susirinkimas – steigiamasis. Susirinkome devyniolika pionierių. Apie draugija pranešime kuo platesniam ratui pažįstamų. Labai tikėtina, kad prisijungs antra tiek.

Apie Simono Daukanto žemaičių draugijos steigimą – Romos Jonikienės rašinyje trečiadienio „Vienybės“ laikraštyje