Iš vaikystės atsinešiau tris bažnyčias (2)

Visai kitokia atmintin įsirašė 1948 m. Žemaičių Kalvarijos atlaidų savaitė. Pusšimtį kilometrų nudardėjome kooperatyvo trofėjiniu vokišku Honomago sunkvežimiu, dar iš vakaro maldininkų išplautu ir nuo dulkių apkaišytu žaliais berželiais. Kiekviena maldininkė laikė venzlą su praventu dviem dienoms. Tarp kojų kliunkino rūgusio pieno kandelį, visai varguolės – į laikraštį susuktą mėtų arbatos butelį. Mamunėlė atšvytravo į akis krintančia iš Rygos parvežta raudona rankine, kurią uždarant užsegimas pokšteldavo it armotos šūvis.

Mus lydėjo stribai. Dvejetas jų ant pečių užsikorę automatus atsliūkino paskutiniai. Nepasakę nei bū, nei me, atsisėdo ant paskutinio suolo nugara į maldininkus. Iš anų įžūlios laikysenos galėjai nutuokti mąstant – anokia čia laimė „liaudies gynėjui“ su davatkom kratytis į atlaidus.

Mažeikiuose pusvalandį prakiurksojom prie stribinyčios  Pagal sąrašą sutikrinęs važiuotojus, kabinon įsėdo mėlynkepuris saugumo leitenantas, ir mes dvi valandas lyg kokie malūnininkai pasinėrėm į dulkių tumulus.

Pakelėje dviejose vietose stabdė stribai ir mėlynkepuriai kareiviai. Vis tikrino su nuotraukom pilkšvus popierėlius – LTSR piliečių laikinus liudijimus. Blusinėjo, ar bobikių tarpan koks Amerikos agentas nebus įsispraudęs.

Žemaičių Kalvarija išniro iš dulkių tumulų saulės nutviekstais dviem bažnyčios bokštais. Išilgai gatvės kūprinosi medinės gonklentėm dengtos trobikės. Prie kiekvienos kalkėm dažytais akmenimis vešėjo gėlių darželiai, o languose netrūko popierinių karpinių su angelėliais, žvaigždutėm ir išstypusiom palmėm. Neik nuo šalėis nu tokių grožybių! Tai buvo pirmoji mano matyta reklama – ateikit pas mus nakvynėn, būsit kaip pas bajorą užpečkyje. Tas gėrybes tą patį vakarą patyrėm savo kailiu…

Visas rašinys balandžio 16 d. numeryje

Rimantas ŽILEVIČIUS