Išlikimo šou: palikti sniegynuose

Šis rašinys – dar vienas nuoširdus paskaitymas iš Lazdynų Pelėdos konkursui Viešajai bibliotekai pateikto kūrinio. Šiuolaikiškas, parašytas Alytaus miesto lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Santos Marcinkevičiūtės. Teksto autorė mėgsta fotografuoti, rašinius iliustruoti nuotraukomis.

„Vienybės“ komentaras

Santa MARCINKEVIČIŪTĖ

Eseistinio tipo pasakojimas

Akys markstosi prieš sniego draizganas tirpdančią saulutę ir ilgesingai stabteli ties pilku šabakštynu – saulės sušildytame žemės lopinėlyje kalasi žalias daigelis… O namų prieangyje jau išsirikiavę sodo tepalai, sekatoriai ir kiti padargai pavydžiai stebi, kaip sodo pirštinės, užmaukšlintos ant rankų, kedena pavargusias tujas. Žiema baigiasi.

Pasitinkant pavasarį su jo ilgėjančiomis dienomis, su visokeriopos laisvės pojūčiu, norisi stabtelėti ir atsigręžti atgal – į visa savo jėga užgriuvusią žiemą, į didingą gamtos būvį, su kuriuo žmogus negali nei susitarti, nei jo apgauti, o tik pagarbiai susitaikyti ir dėkoti už gautas dovanas ir pamokas. Pasaka sena – net mėnesio senumo. Bet ji visam gyvenimui įsirėžė į atmintį ir bus sekama iš kartos į kartą, nes žiemos dar sugrįš, bet šios žiemos patirtys jau niekada. Daug dalykų mūsų vaikų vaikai jau nebesupras, bet klausysis kaip neįtikėtinos istorijos, nutikusios jų tėvams ir seneliams: seniai seniai buvo tokia žiema… kai sukaustyti karantino žmonės tyliai arba garsiai kentė užsidarę savo namuose, į žemę žiema privertė ilgai laukto sniego. O kurgi smagiau, jei ne gamtoje, pasiausti pusnynuose ir nučiuožti rogėmis nuo kalno? Susikrovę mantą išsikraustom į savo vienkiemį, kur neribojami kaukių visais plaučiais įkvepiame seniai patirtą žiemą, o nuo ekranų pavargusias akis ir sustingusius raumenis mankštiname braidydami jau sunkiai išbrendamais miško takeliais…