Istorinė Papilės praeitis. Pokario raudonosios gurguolės

Igoris JAROŠEVAS

Bendraudamas su spaudos atstovais esu praradęs nemažai savo turėtų nuotraukų. To dalyko nesureikšminu, jei jos atsidūrė išleistų knygų ar laikraščių puslapiuose. Kitas dalykas, kai foto medžiaga pasinaudojo privatūs „kolekcininkai“ ir jas pradangino negrįžtamai.

Nudžiugau, kai feisbuk‘o informaciniuose kanaluose aptikau pradangintas nuotraukas iš tėvo albumo. Jose užfiksuoti Papilės pokario istoriniai epizodai. Tėvas pokaryje buvo įsidarbinęs „Zagatzerno“ (grūdų paruošų įstaiga – rusų kalba), kuri buvo atsakinga už grūdų priėmimą ir išsiuntimą į sugriautos šalies platybes. Tai buvo liūdnas periodas. Gerai prisimenu, kaip atrodė sugriautoji Papilės miestelio dalis. Kolektyvizacija dar nebuvo prasidėjusi, o valstiečiai privalėjo pristatyti valstybei pyliavas grūdais.  Jei neturėjai grūdų – mokėk mokesčius. Prie buvusio Papilės „Atžalos“ kooperatyvo mūrinio sandėlio išdygo dar du mediniai sandėliai.  Kai atvežti grūdai nebetilpo sandėliuose, pildavo į žydų sinagogą. Naktimis šį pastatą saugojo ginkluoti kareiviai. Jau ėjau į Papilės mokyklos pirmąją klasę, tad daug ką atsimenu. Tėvas iš pradžių dirbo „Zagatzerno“ buhalteriu, vėliau tapo sandėlininku. Tėvas cariniu laikotarpiu buvo baigęs keturias klases, bet tokio „išsimokslinimo“ pareigų vykdymui pakako. Ypač jis pavargdavo, kai ištisą parą be miego reikėjo krauti grūdus į vagonus. Sandėlininkas, prie greta stovinčio ir sparčiau dirbti raginančio karininko, privalėjo derlių pasverti, surašyti dokumentus. Grįždamas iš mokyklos aš užeidavau į tuos sandėlius. „Zagatzerno“ įstaigai pradžioje vadovavo papilėniškis  Revytis , o vėliau jį pakeitė Jonas Jankauskas iš buvusio Mickių kaimo.

Raudonąsias gurguoles lydėdavo kareiviai ir stribai, nes bijojo miškuose buvusių partizanų pasalų. Aš gurguoles stebėdavau stovėdamas prie Papilės – Raudėnų vieškelio. Ilgoka arkliais pakinkytų vežimų vilkstinė susidarydavo. Priekiniame vežime visada įsprausdavo raudoną vėliavą. Kartą, kai pakelėje raudonavo prisirpusios kaimyno A. Prokopčiuko vyšnios, stabtelėjo gurguolę lydėjęs kareivių „gruzovikas“. Išalkę kareivukai kibo į vyšnios viršūnę ir ją nulaužė. Tai pamačiusi kaimyno „švogerka“ atbėgo prie kelio keikdama vandalus, kurie su vyšnios viršūne nuvažiavo toliau. Įdomi tai buvo moteris, turėjusi aristokratiškų manierų. Visas kaimas ją vadino „švogerka“. Į mane kreipdavosi „Molodoj čelovek…“ (jaunas žmogau – rusų kalba).

Nuotraukose raudonoji gurguolė prie pirmojo sandėlio. Iš dešinės stovi „Zagatzerno“ vadovas J. Jankauskas, laborantė, valsčiaus partorgas Petrovas, mano tėvas N. Jaroševas. Vežime sėdi gumbakiškė Kazlauskaitė (vėliau – Trikšienė).

Nusitęsusi gurguolė prie buvusios naftos produktų parduotuvėlės. Ir aš čia pirkdavau žibalą, kurio reikėjo žibalinei lempai ir „liktarnai“. 1948 – 1949 metai.

Nuotraukų autorius nežinomas.