Jei tai keičia gyvenimus, verta pamėginti

Pirmas būsi net tada, kai žengdamas  du žingsnius pirmyn, vieną žengsi atgal. Taip skaičiuoju žingsnius po to, kai paprašė parašyti apie gerąją patirtį – pertvarkytus socialinės globos namus, kai vaikai ir jaunuoliai perkeliami gyventi į butus, namus, lyg į šeimas. Tėvus „atstoja“ kartu gyvenantys specialistai. Nors iš tiesų tėvų pakeisti neįmanoma, bet kai jų nesi turėjęs, negali palyginti. Domėdamasi tuo sukaupiau jaudinančios informacijos, kuri netilpo į vieną straipsnį.

Buvau iš tų, kurie atsargiai žiūrėjo į pertvarką Ventos socialiniuose globos namuose, nepriskyriau savęs prie entuziastingų „laimės dalintojų“. Taip įvardijau valdžios žmones, sumaniusius po truputį išsklaidyti tvirtą, profesionalų kolektyvą. Palikti komandą nežinioje, o pačią įstaigą be perspektyvos. Kas bus su pastatu – renovuotu, išpuoselėtu. Jei atvirai, mintis dėliojau paprastai: kam niekada nedirbsiantiems, visą gyvenimą mūsų išlaikomiems žmonėms reikalingos ypatingos gyvenimo sąlygos, kam pirkti ir įrengti namus, butus, kuriuose psichikos ir protinę negalią turintys žmonės negyvens savarankiškai? Tūkstančiai dirbančių ir valstybę mokesčiais išlaikančių šeimų dešimtmečius gyvena nuomojamuose būstuose. Kodėl nė karto ir niekas iš valdžios nepasiūlė dirbančiai,  du vaikus (ar daugiau) auginančiai šeimai bent jau nemokamą stovyklą? Jie nieko negali tikėtis iš valdžios, nes dirba ir minimumą uždirba. Nuolaidų verti kiti ir kitokie.

Daugiau Roma Jonikienė trečiadienio, lapkričio 27 d., VIENYBĖJE.