Kadaise Papilėje

Ėjo 1938-ieji metai. Europoje grėsmingai brendo naujas baisus pasaulinis karas. Tačiau nuošaliame Papilės miestelyje bei jo apylinkėse tvyrojo ramybė. Gyventojai augino vaikus, dirbo žemelę maitintoją, užsidirbti pragyvenimui išplaukę į tolimas amerikas, grįždavo palydėti amžinybėn pavargusių tėvų. Pabuvoję kituose kraštuose, kur katalikų bažnyčios įtaka nebuvo tiek svarbi, kaip Lietuvoje, sugrįžusieji laikėsi atokiau nuo bažnyčios.

Siekdamas sužadinti katalikišką veiklą ir sustiprinti bažnyčios įtaką, Telšių vyskupas į Papilę vikarais paskyrė du jaunus, ką tik seminariją baigusius kunigus – Boleslovą Pacevičių ir Petrą Butkų. Abu jauni, išvaizdūs, azartiški sportininkai, muzikalūs, gabūs vaidintojai ir režisieriai. B. Pacevičius įkūrė mėgėjų teatrą, su kuriuo Papilei pristatė net Šilerio „Plėšikus”, kitas subūrė muzikantų ansamblį, o pats vakarais dainuodavo prie atviro lango, virpindamas mergaičių širdis. Tai Petras Butkus – (iki jo buvo Petras Venckus.) muzikantas, kompozitorius bei poetas, kurio daina „Kaip obelis, mamyt, palinkus galva baltumo jazminų” ir šiandien skamba modernių televizijų transliacijose.

Abu kunigai netrukus buvo perkelti į kitas parapijas, o 1944 metų vasarą emigravo, tačiau bekraščiuose toliuose likimo buvo atskirti. Boleslovas Pacevičius atsidūrė Kanadoje, ten 1980 m. išleido prisiminimų knygą „Žingsniai prieš neviltį“, o Petras Butkus Dievui ir žmonėms tarnavo Australijoje.

Savo prisiminimuose kun. B. Pacevičius išsamiai pasakoja ir apie to meto įvykius bei gyvenimą Papilėje, Viekšniuose…

Rašo Leopoldas Rozga šeštadienio lapkričio 24 d. VIENYBĖJE, kur pradedami spausdinti B.Pacevičiaus prisiminimai.

Na o jei Jūs kada sugalvosite aplankyti Ameriką, jums bus reikalinga ESTA viza.